Mūsų gamtoje pilkasis kiškis laikytinas gerokai pavėlavusiu ateiviu. Lietuvoje jis pasirodė maždaug antrojo tūkstantmečio viduryje, vadinasi, prieš 500–600 metų, Latvijos šiaurėje ir Estijoje tik 18–19 amžiuje. Ilgą laiką ateivis iš pietinių stepių konkuravo su baltuoju kiškiu, jo buveinės – atviri laukai – buvo per mažos staigiam populiacijos augimo šuoliui. Šiandien pilkiesiems kiškiams gresia pavojus.
Kadangi tokius faktus mums teikia archeologiniai duomenys, ne visada galime būti tikri dėl populiacijų santykio ir jų gausos – juk kasinėjant randama tik tai, kas liko kaip tų laikų virtuvių (mitybos) įrodymai. Maža to, ne geriau buvo ir vėliau, nes reguliari medžiojamųjų gyvūnų apskaita pradėta vykdyti tik nuo 1934 metų.
Galvojant apie teisingą medžiojamos rūšies populiacijos gausos vaizdą, jam reikėtų turėti kiekvienų metų apskaitų ir sumedžiojimo rodiklius. Mums kiekvienam aišku, kad pilkųjų kiškių (panašiai kaip ir baltųjų) apskaitos visada buvo gana „popierinės“, nes joms atlikti teisingai nebuvo lėšų, specialistų ir už viską atsakingų institucijų. Kadangi kitos statistikos neturime, tenka kliautis esančia „istorine“ suvestine. Beje, po 2005 m. apskaitų duomenų nėra, tačiau yra sumedžiojimo duomenys. Ką mums pasakoja beveik 100 metų pilkųjų kiškių populiacijos statistiniai duomenys?
1934 m. Lietuvoje suskaičiuota 84 600 pilkųjų kiškių, 1948 m. – 108 000. Populiacijos šuolis stebėtas septintajame dešimtmetyje – 1965 m. suskaičiuota 240 000 kiškių, tais pat metais jų sumedžiota 59 100. 1970 m. populiacija dar labiau išaugo, kiškių suskaičiuota 264 000, jų sumedžiota 35 000. Deja, tai buvo paskutiniai „derlingi“ metai, nes jau 1985 m. kiškių suskaičiuota 71 100 (sumedžiota 4566).
Kaip jau minėta, nuo 2005 m. jų apskaitų duomenų nėra, tik sumedžiojimo statistika: 2005 m. – 5546, 2010 m. – 2493. Vėlesniais metais iki dabar kiekviename medžioklės sezone sumedžiojama 2 500–4 000 pilkųjų kiškių.
Skaičiai liudija apie liūdną vienos rūšies būklę. Tačiau yra ir dar keletas aspektų mūsų nerimui – visų pirma, pilkojo kiškio būtis mūsų krašte yra nesibaigianti persekiojimo ir naikinimo istorija. Ji susideda iš įvairių poveikių, kuriuos atlaikyti paprastam gyvūnui nėra lengva. Kas persekioja kiškį?
Kad būtų lengviau įsivaizduoti virš kiškio kybančias grėsmes, būtina išskirti jų pobūdį – tiesioginį ar netiesioginį veikimą. Žinoma, pirmasis veikia kiškį kaip rūšį, kaip populiaciją, kaip pavienį (statistinį) gyvūną. Antrasis gali veikti buveines, mitybinę bazę; tai yra ir klimato kaita, sujaukianti fiziologinius terminus ir veisimosi ritmus.
Tiesioginis poveikis ir jo pasekmės mus jaudina labiausiai: niekam nemiela matyti prie kelio gulintį mašinos sutraiškytą kiškį. Arba kiškius ir jų jauniklius, „susmulkintus“ šienapjovės. O kiškiukus, paklaikusius nuo juos apipurškusio augalų „vaisto“? O negyvą kiškį, laikomą pergale spindinčio medžiotojo rankose? Visa tai labai paveiku mums, nors visi suprantame, kad gėdą ir skausmą jausime labai trumpai, o po to viską pamiršime.
Tačiau kad ir kaip keistai tai beskambėtų, tačiau tiesioginis pilkojo kiškio naikinimas nėra pats svarbiausias populiacijos mažėjimo veiksnys. Kur kas pavojingesni tie faktoriai, kurie lemia visišką buveinių sunaikinimą, veisimosi vietų kokybės prastėjimą, pagaliau – klimato kaita, kurios tikrojo poveikio iki galo dar nesame supratę.
Pilkojo kiškio buveinės laukuose, kultūriniame kraštovaizdyje iš esmės prarastos. Nors kiškis iš prigimties yra stepių gyventojas, o pas mus – agrarinio kraštovaizdžio sekėjas, šiandien jis priverstas persikelti į mišką... Žinoma, jeigu tik mišką dar gali rasti.
Ko trūksta atviram kraštovaizdžiui? Kodėl jis netinka nei kiškiams, nei kurapkoms, vieversiams, kalviukams, geltonosioms kielėms? O jo, tikrojo atviro kaimo kraštovaizdžio nebėra! Dabar dažniau rasi beribius rapso laukus, kurie yra ne kas kita, o ekologinės dykumos – jose purškiama neleistinai dažnai, o šių laukų neriboja, nekerta apsauginės želdinių juostos, be kurių kultūringas žemės ūkio kraštovaizdis neturėtų egzistuoti. Taigi, vietos nelieka nei jaunikliams vesti, nei slėptis, nei maitintis.
O klimato kaita? Taip, net tokį vislų gyvūną kaip pilkąjį kiškį ji galutinai supainiojo, jis jauniklius veda sausio gale, po to kovą, po to... Iš esmės, bent ketvertas vadų per metus turėtų sukelti rūšies populiacijos sprogimą – juk iš dviejų tėvų galėtų užaugti bent 12–15 kiškių. Mes jau žinome, kodėl jų tiek nėra – savo dalį pasiima keliai ir transportas (statistinių duomenų nėra, bet skaičius ne mažesnis kaip 4–5 tūkstančiai kasmet), naujoviška šienapjūtė (čia skaičiai nežinomi). Natūralūs pavojai, medžioklė yra tik vyšnia ant netikro kiškio.
Tačiau mes taip ir nežinome, ką darysime toliau? Mums niekas to nepasako, mes neturime apsaugos strategijos, mes nepasodinome nė kilometro apsauginių juostų, niekas neatlygino kiškiams padarytos žalos juos naikinant.
Buvo pasiruošimas kiškius veisti nelaisvėje ir taip papildyti populiaciją. Eksperimentinės gamtosaugos požiūriu toks darbas turėtų vertę, jis leistų mums suprasti gyvūnų dauginimosi, išgyvenamumo reikalus. Taip galbūt sužinotume, ar kiškius tikrai „šienauja“ bruceliozė.
Mes vis dar galvojame, ieškome, o pilkieji kiškiai nyksta, retėja. Aš jau neturiu vilties per jų rują sutikti 5–6 ilgaausių kompaniją, kokia buvo visai įprasta. Bet kažkada mes turime suprasti, kad bet kas, nuožmiai naikinamas, ima ir išnyksta. Ar jūs žinote ir kitokią tiesą?
