Paauglystė yra šiek tiek demonizuojamas amžiaus tarpsnis mūsų kultūroje. Viešojoje erdvėje jis yra daugiausia siejamas su įvairiomis problemomis: nuotaikų kaita, neprognozuojamu elgesiu, agresija, savižala, priklausomybe nuo psichotropinių medžiagų arba socialinių tinklų, pakrikusiomis vertybėmis, maištavimu ir t. t.
Nors dalis šių ypatumų išties yra būdingi paauglystei (pvz., greita nuotaikų kaita), visas problemų sąrašas yra gerokai išpūstas ir perdėtas. Taip, visuomet rasime paauglių, kuriems yra būdingos vienos ar kitos problemos, tačiau jos neatspindi viso paauglystės amžiaus.
Daugeliu atžvilgių nuostabus britų mini serialas „Paauglystė“ („Adolescence“), labai įtaigiai atskleidžiantis dabartinio laikmečio problemas, savo pavadinimu taip pat tarsi sako, kad paauglystė yra problema. Išskirtinai reta ir įprastai paauglystei nebūdinga įvykių eiga filme apibendrinama žodžiu „paauglystė“. Labai dramatiška ir baisu.
Žiūrėdami į paauglius kaip į problemą, būsime linkę labiau pastebėti problemiškesnius jų raidos ir elgesio ypatumus ir nepastebėti kitų: kūrybiškumo, brandos, kritiško požiūrio į suaugusiųjų veidmainystę, aktyvaus rūpesčio dėl įvairių pasaulio problemų, tokių kaip klimato kaita, socialinė nelygybė ar dirbtinio intelekto keliami pavojai.
Į paauglius žiūrėdami per problemos prizmę taip pat rizikuojame patekti į save išpildančios pranašystės pinkles. Tai toks psichologinis reiškinys, kai, tikėdamiesi ar bijodami kažkokio elgesio iš kito (šiuo atveju paauglių), savo lūkesčiais tokį elgesį patys galime ir paskatinti. Pavyzdžiui, tėvai, matydami savo paauglius kaip nebrandžiai ir rizikingai besielgiančius, stengiasi juos labiau kontroliuoti ir taip patys to nenorėdami paskatina maištaujantį ir taisykles laužantį elgesį.
Galiausiai kokie yra mūsų pokalbių rezultatai? Jei paauglio atsivėrimas baigiasi tėvų moralizavimu, baime, ašaromis ar pykčiu, tai reikia tikro naivuolio, kuris norėtų tai kartoti dar ir dar.
Apskritai paauglystės kaip problemos suvokimas tėvus, taip pat ir įvairius kitus suaugusiuosius (nuo mokytojų iki politikų) skatina ieškoti įvairių griežtų ir kontrole paremtų sprendimų. Daug kartų esu girdėjęs tėvų skundą, kad su paaugliais neįmanoma kalbėtis ir susitarti. Sakoma: mes bandome, klausiame, o jis ar ji nieko nesako. Tai ką daryti?
Visų pirma, jeigu, augant vaikui, tėvai nebuvo linkę kalbėtis, suprasti ir tartis, o labiau linkę nurodinėti ir liepti, tai paauglystėje ryšį sukurti bus žymiai sudėtingiau. Nėra neįmanoma, bet žymiai sudėtingiau. Tam reikės daug laiko ir pastangų.
Taip pat verta pagalvoti, o kaip atrodo mano pokalbis su savo paaugliu. Gal aš bandau kalbėtis tik tuomet, kai man patogu, ir įsižeidžiu, kai nesulaukiu atsako iškart. O ar bandžiau pagauti jam ar jai tinkamą laiką ir prisiderinti?
Ar tai, ką vadinu pokalbiu, nėra viso labo klausimų tirada, geriausiu atveju primenanti interviu, blogesniu – tardymą? Jeigu suaugusieji su tokia klausimų lavina užgriūtų savo draugus, rezultatas greičiausiai būtų panašus. Paaugliai nebe vaikai ir todėl natūralu, kad vertina abipusiškumą. Jei įdėsime pastangų kurti dialogą, kuriame ne tik klausiame, bet ir dalinamės savo patirtimis bei požiūriais, žymiai didesnė tikimybė, kad susikalbėsime.
Galiausiai kokie yra mūsų pokalbių rezultatai? Jei paauglio atsivėrimas baigiasi tėvų moralizavimu, baime, ašaromis ar pykčiu, tai reikia tikro naivuolio, kuris norėtų tai kartoti dar ir dar.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
