Pastaraisiais metais Vokietijoje sustiprėjo teigiamas susidomėjimas Lietuva. Rusijos žiauraus karo Ukrainoje fone į mus pagaliau imta žiūrėti kaip į ekspertus. Dėmesį prikausto ir Vokietijos karių brigados steigimas Lietuvoje. Tačiau kyla klausimas, ar šis palankumas truks ilgai. Nemaloni tiesa yra ir ta, kad akis bado Lietuvos vidaus politikos peripetijos.
Kalbu apie sporadiškai į Vokietijos žiniasklaidą praslystančias ir nurausti verčiančias naujienas. Pavyzdžiui, kad Socialdemokratų partija sulaužė priešrinkiminius pažadus ir dėl valdžios susidėjo su populistine radikalia dešiniąja „Nemuno aušra“. Tai, kad šios partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis nuteistas už antisemitinius pareiškimus. Vokietijos žiniasklaidai užkliuvo ir politikų siekiai daryti politinę įtaką LRT. Pasididžiavimo jausmą, sumišusį su nerimu, sukėlė reportažai apie tūkstantinius kultūrininkų ir visuomenės protestus.
Bendraujant su lietuviais Vokietijoje dažnai kalba nukrypsta į aktualijas tėvynėje. Bent jau mano sutikti žmonės nerimauja, gėdijasi. Žinoma, socialiniuose tinkluose yra ir kitokių nuomonių – nuo socdemus ir aušriečius ginančių, taip pat dėl ruošiamo poligono sukilusius kapčiamiestiečius palaikančių iki netgi atvirai prorusiškų komentarų.
Visgi prieš porą savaičių aiktelėti privertė pasirodęs viešas kreipimasis į diasporą, kurį surašė Hamburge gyvenantis pasaulinio garso smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Aktyvus kultūrininkas ragina telktis „dėl demokratijos vertybių, kultūros, laisvo žodžio gynimo ir Lietuvos ateities“. Smuikininkas tuo palietė jautrią stygą dėl tėvynės susirūpinusių emigrantų širdyse. Palaikymas matosi socialiniuose tinkluose ir per išeivijos susitikimus. Šiems Vokietijoje gyvenantiems lietuviams apmaudą ir nuostabą kelia politinis farsas tėvynėje, ypač tai, kad visus šokdina dešinieji radikalai „aušriečiai“. Vokietija šiuo klausimu irgi nešventa – čia taip pat auga ekstremalių dešiniųjų – „Alternatyvos Vokietijai“ AfD – galia. Tačiau esminis skirtumas tas, kad istorinę kaltę ir atsakomybę prisiimančios tradicinės partijos kol kas stato ugniasienes ir neprileidžia „nacistinį“ kvapelį turinčių politikų prie valdžios.
Ką apie tai mano ir ar pastabų Berlyne praėjusią savaitę viešėjusiai Lietuvos premjerei Ingai Ruginienei turėjo Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas? Trumpoje spaudos konferencijoje, sakydamas bendradarbiavimą giriantį įžanginį žodį, kancleris pabrėžė, kad susitikimo temos buvo sukoncentruotos į abiem šalims aktualias gynybos ir saugumo temas. Suprask: Lietuvos vidaus politika nebuvo tarp prioritetinių klausimų. Reikia pasakyti, kad vokiška žiniasklaida labai menkai atspindėjo šį vizitą.
Deja, taip jau yra, kad didžioji žiniasklaida Vakaruose dažnai neturi nei laiko, nei kantrybės mažos šalies didelėms problemoms: pasaulyje per daug frontų, per daug krizių. Išeiviui toks ignoravimas kartais net suteikia trumpą palengvėjimą: jei apie mus garsiai nekalba, gal nereikės teisintis. Bet tai apgaulingas komfortas.
Pastabos tikrai kaupiasi diplomatų ir žurnalistų juodraščiuose. Dėl Lietuvoje dislokuojamos 5 tūkst. Vokietijos karių brigados mūsų šalis išliks Vokietijos politikų, pareigūnų ir žiniasklaidos radare.
Todėl sveikintinas saujelės pilietiškų išeivių noras telktis, kalbėti garsiai apie problemas. Tai anaiptol nėra nešvarių skalbinių išnešimas į viešumą, tai yra siekis sutramdyti nedemokratiškas jėgas ir paklydėlius grąžinti į tinkamas vėžes. Tai yra pagalba tėvynei. Nes tyla šiuo atveju anaiptol nėra gera byla.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
