Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje diskutuojant apie vidaus politikos procesų įtaką mūsų demokratijos būklei, didesnio dėmesio nesulaukė dar vienas reikšmingas Jungtinių Amerikos Valstijų politinis posūkis. Naujoje Donaldo Trumpo Nacionalinio saugumo strategijoje daug kritikos ir agresyvių perspėjimų Europai. Ar dar galime laikyti JAV demokratine sąjungininke?
2025-ieji į pasaulio istoriją įeis kaip prognozuoto, bet sunkiai įsivaizduoto JAV geopolitinio posūkio pradžia. Viešu bandymu Baltuosiuose rūmuose pažeminti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį prasidėjusi antroji D. Trumpo kadencija per šiuos metus suformulavo aiškią kryptį – siekti Rusijos agresiją bandančios atlaikyti Ukrainos kapituliacijos.
D. Trumpo Aliaskos susitikimas su didžiausiu 21 a. žudiku – Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu – dar kartą akivaizdžiai parodė, kad šiai administracijai nėra raudonų linijų bendravime su asmeninę naudą ar palankius sandorius galinčiomis atnešti diktatūromis.
Gerokai didesnę įtampą galima justi tuomet, kai D. Trumpas ar jo administracijos nariai susitinka su Europos lyderiais, buvusiais sąjungininkais, kurie anksčiau sudarė aštuonis dešimtmečius pačių amerikiečių kurtą vakarietišką saugumo struktūrą.
Viceprezidento J. D. Vance’o ar karo sekretoriumi tapusio Pete’o Hegsetho pareiškimai europiečiams nuo Miuncheno saugumo konferencijos įžūlių pamokų apie demokratiją ir žodžio laisvę iki gruodį išplatintos naujosios Nacionalinio saugumo strategijos rodo pamatinę neapykantą ir atvirą nepasitikėjimą buvusiais partneriais.
Kokia to priežastis? JAV respublikonų partiją perėmęs judėjimas „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (angl. Make America Great Again, MAGA) ir jį remiantys technologinių korporacijų lyderiai, įvairūs juos supantys ideologai veda Ameriką demokratijos ardymo keliu. Iki šiol gana sėkmingai veikusi galios ir atsvarų sistema naikinama.
Naujieji JAV draugai Europoje – Vengrija, Slovakija, Baltarusija. Naujieji sąjungininkai tokiose valstybėse kaip Vokietija ar Jungtinė Karalystė – vietiniai prorusiški kraštutiniai dešinieji.
Europos ištikimybė institucinės, teisinės, politinės demokratijos idėjoms yra gyvas priekaištas šiuo metu JAV valdančių jėgų posūkiui. Tokios demokratinės struktūros, kurias sukūrė ir palaiko Europa, neturi ateities Peterio Thielio ar jo kišeninio ideologo Curtiso Yarvino pasaulėvaizdyje, kuriame politinė galia formuojama korporacijų valdybos principais.
JAV sparčiai plėtojamas ir propaguojamas technologinio ir politinio singuliarumo modelis veda link naujosios, tamsiosios technologinės monarchijos. Europietiška demokratija, grindžiama socialinių ir humanitarinių mokslų plėtote, savikritika, pliuralizmu, kultūrinėmis ir filosofinėmis diskusijomis, čia atrodo kaip nesusipratimas.
Nenuostabu, kad jau derybose dėl Ukrainos ateities europiečiai yra tiesiog gėdingai vejami nuo stalo ir priversti būti antriniais tarpininkais, kurie atkeliauja su pataisymais D. Trumpo pasiuntinio Steve’o Witkoffo perduodamiems rusų parengtiems paruoštukams.
Naujoje Nacionalinio saugumo strategijoje Europai nenumatyta strateginė partnerystė. Atvirkščiai, skelbiama, kad „stabilumo sąlygos Europoje turi būti atkuriamos užtikrinant strateginį stabilumą santykiuose su Rusija“.
Neverta net teoriškai klausti, kaip šį stabilumą JAV ketina suderinti ir įgyvendinti su jokios tarptautinės teisės ir susitarimų nesilaikančiu V. Putino režimu. Esminė detalė čia tai, kad JAV nerūpi ši Europos vis dar palaikoma teisės, laisvių ir suverenumo tvarka.
D. Trumpas ir jo aplinka jau dabar rodo išskirtinį dėmesį tik kelioms Europos valstybėms. Būtent toms, kuriose vyko ar šiuo metu vyksta demokratijos erozijos procesai. Naujieji JAV draugai Europoje – Vengrija, Slovakija, Baltarusija. Naujieji sąjungininkai tokiose valstybėse kaip Vokietija ar Jungtinė Karalystė – vietiniai prorusiški kraštutiniai dešinieji.
Jau matomos akivaizdžios pastangos remti tokias Europos Sąjungą ir bendrą gynybos struktūrą išardyti norinčias jėgas. Perimti Europos kontrolę, palaikant tuos, kurie priešinasi vieningai Europos politikai ir kovoja už dvišalių susitarimų, protekcijų, privilegijų ar palaikymo didžiųjų galių dalijamam pasauliui planus.
Galbūt dėl pokyčių greičio, galbūt dėl nenoro pripažinti, kokia sudėtinga Europos situacija šiomis dienomis, mes vis dar nedrįsome sau įvardyti vienos aiškios tiesos – D. Trumpo Amerika yra demokratijos priešė. Ji yra ir demokratinės Europos priešė. Jos strategija – sunaikinti Europos Sąjungą.
Atėjo metas, kai demokratiją į Ameriką eksportuoti teks mums.
Net ir įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai JAV nepakeis to, kad reikšminga amerikiečių dalis jau nusigręžė nuo Europos ir nuo demokratijos idėjos apskritai. Didžiausią pagreitį šiuo metu Amerikoje įgavusios dirbtinio intelekto vystytojos aukštųjų technologijų kompanijos net neketina atsižvelgti į kritinius balsus ar ribojimus, inicijuojamus Europos politinių ir visuomeninių lyderių.
Europa pamažu patenka į spąstus, kuriuose vienintelė reali galimybė išlikti yra mobilizuotis demokratinėms jėgoms ir aršiai kautis už principų, normų ir politinės tikrovės būklę. Tamsūs 2025-ieji turėtų prablaivinti ir padėti suvokti – gyvename nebe demokratijos, o naujomis imperinėmis ambicijomis ir išlikimo desperacija varomame didžiųjų galių kautynių lauke.
Galime išlikti ir išlaikyti demokratijos dvasią, įkvėpti iš naujo ja patikėti Amerikos visuomenę, bet tam reikia aiškiai sau pasakyti, kad dabartine Amerika ne tik negalima pasitikėti. Reikia stoti į principingą konfrontaciją ir padėti mažumoje atsidūrusioms demokratinėms jėgoms visame pasaulyje atlaikyti šį bandymą sugrįžti prie kraugeriško imperializmo.
Atėjo metas, kai demokratiją į Ameriką eksportuoti teks mums.
