Lietuva atsidūrė pavojingame politiniame akligatvyje. Galią turintys politikai nusprendė nesiklausyti nei žurnalistų bendruomenės, nei ekspertų, nei teisininkų, nei aktyvios visuomenės dalies argumentų bei protestų. Tai labai pavojinga mūsų ir šiaip jau pavojų apsuptos valstybės trajektorija. Viso to galėtume išvengti, jei grįžtume prie pamatinės demokratijos normos. Kokios?
Paklaustas apie demokratijos ir autokratijos skirtumus politologas jums pradėtų kalbėti apie valdžių padalijimo, rinkimų laisvės, kitus procedūrinius ar metodologinius skirtumus. Bet demokratijos ir autokratijos skirtį galima apibrėžti ir filosofiškai. Ne taip struktūriškai tiksliai, bet nusakant tai, kas demokratijoje esminga.
Demokratijos esmė – pastanga įsivaizduoti kitą. Kitą asmenį, kitas bendruomenes, mažumas, jų interesus, jų pažiūras, alternatyvius pasirinkimus, galimybes. Demokratijoje visada glūdi kitybės įtampa. Demokratinė dauguma nuolat įpareigoja atsižvelgti į mažumos buvimą ir sugyvenimui būtiną interesų derinimą.
Autokratija – pastanga kitą ir jo kitybę eliminuoti. Autokratijoje nėra svarbu nei politinių, nei socialinių mažumų nuomonė. Viskas sprendžiama sukauptos galios ir realizuojamos valios principu. Kitaip manantieji turi paklusti, prisiderinti, o jei priešinasi – būti nustumti į visuomenės paribius arba tiesiog eliminuoti.
Demokratijos tampa autokratijomis tada, kai atsiranda politinė valia užgniaužti kritiką, užgniaužti pirmiausia tuos, kurie turi alternatyvią galią veikti, tuos, kurie gali sudaryti konkurenciją tavo galiai, o galiausiai ir tuos, kurie tomis alternatyvomis naudojosi. Paprastai sakant, kai nelieka galimybių oponuoti, kritikuoti, pasisakyti sąžinės ir žodžio laisvės sąlygomis ar apginti savo teises laisvuose teismuose.
Nepriklausoma Lietuva niekada nebuvo ideali demokratija, tačiau visus 35 metus iki šiol gyveno tyliu susitarimu laikytis demokratijos normų. Žinoma, buvo įvairiausių bandymų šias normas perbraižyti, pakeisti savo naudai ir išnaudoti politinei iniciatyvai perimti. Bet visada suveikdavo vienoks ar kitoks stabdžių ir atsvarų mechanizmas.
Prezidento arbitralumas, teismų sprendimai, ekspertų vertinimai, visuomenės pasipiktinimas – visa tai iki šiol stabdydavo nuo mūsų visuomenės perėjimo prie autokratinių ar diktatūrinių tendencijų.
Jei nustosime įsivaizduoti kitą, mūsų laukia visų kovos su visais bedugnė, kurioje nebeliks vietos draugystėms, padorumui ar bendriems sprendimams laiku, kai daugelis mūsų sprendimų privalo būti bendri.
Deja, pastarosios savaitės įvykiai parodė, kad politinis konsensusas, vertęs vienokiais ar kitokiais būdais tikrinti ar stabdyti aklos politinės valios įgyvendinimą, nebegalioja. Pasirinkta atsisakyti mąstymo apie alternatyvas, mąstymo apie kitą, mąstymo apie potencialias veiksmų pasekmes visuomenės audiniui.
Prezidento ir valdančiųjų koalicija sąmoningai atsisakė įsivaizduoti kitą žurnalistų, kultūrininkų, teisininkų, akademikų, pilietiškai aktyvios visuomenės, netgi Europos Sąjungos institucijų atstovų vaidmenyje.
Atsisakoma suprasti, kokia žala daroma valstybės reputacijai, pasitikėjimui žiniasklaida, valstybės institucijomis, galiausiai, kaip sunkiai ši žala gali būti sutvarkoma ir atkuriama į normalaus funkcionavimo būklę, jei nebe pirmą kartą laužomi pažadai, meluojama, išsisukinėjama ir toliau teikiamos įvairios įstatymo pataisos, tik gilinančios mūsų antidemokratinę duobę.
Žmonės, kurie šią savaitę rinkosi prie Seimo, būrėsi prie laužų, dainavo, sakė kalbas Nepriklausomybės aikštėje, nori paprasčiausio sąžiningo ir racionalaus įstatymų leidybos proceso. Žiniasklaidos laisvės užtikrinimo, kurį lydėtų ekspertų vertinimas, o ne jau ne pirmą kartą melavusiųjų pažadai, kad „niekas nepasikeis“.
Neturiu jokių abejonių, kad tie patys žmonės rinktųsi prie tų pačių institucijų, kurių veikla kelia protestus. Gintų ne atskiras asmenybes (kaip ir šiuo atveju), o principą. Nes jiems svarbi valstybės idėja ir jie mato, kokioje sudėtingoje situacijoje pasaulio kontekste bandoma žaisti su demokratijos būkle mūsų valstybėje.
Politikai, kurie dabar sau įsikalbėjo, kad yra chirurgai, kurie privalo atlikti būtiną operaciją, turėtų sustoti ir pabandyti įsivaizduoti kitą. Įsivaizduoti žurnalistą, kurio darbas dabar trikdomas neišvengiamos savo laisvės gynybos, įsivaizduoti žmones, kurie nuoširdžiai rūpinasi laisvės valstybėje galimybe ir mato, kad jai kyla realus pavojus žiniasklaidos politizacijos procese.
Tai nereiškia atsisakyti savo idėjų, kaip gerinti, tikslinti, tobulinti žiniasklaidos darbą, bet tam turi būti nuoširdi valia ir racionalus dialogas. Visi tie žmonės, kurie stovi aikštėje ir laukia politinio atsitokėjimo, reikalauja būtent to.
Ne perversmo, o dialogo, kuriame būtų dėstomi racionalūs argumentai ir veiksmai, paaiškinami ne „niekas nepasikeis“ ar „direktorė nebegali dirbti“, o kaip jūsų politinis sprendimas paveiks žodžio laisvę valstybėje. Ką apie jūsų pasiūlymus sako ekspertai, teisininkai, Europos ekspertinės institucijos.
Lietuvos demokratijoje niekada nebuvo idealios įsiklausymo į kitą, kito padėties įsivaizdavimo, politinės empatijos kultūros. Mūsų konservatoriai per mažai supranta socialistinį sentimentą, liberalai per mažai vertina politinės kairės kritiką, centristai per mažai supranta radikalumo impulsą, „Nemuno aušros“ rinkėjas gauna per mažai dėmesio ir supratimo dėl savo protesto balso.
Visa tai tiesa. Bet šią savaitę mes įžengėme į politikos būklę, kai alternatyva apskritai paneigiama ir kitamintiškumą triuškina buldozeriu važiuojantis politinės galios mechanizmas. Kaip niekada daug socialinių ar politinių interesų grupių tiesiog eliminuojamos iš bendro pokalbio. Kaip niekada agresyviai atmetami bet kokie argumentai ar kritika.
Kelias atgal visada įmanomas, bet jį sunku atrasti, kai tiesiog paneigi kito egzistavimą ir darai viską, kad įgyvendintum tik sau palankius interesus. Tai kelia didelį pavojų Lietuvai. Jei nustosime įsivaizduoti kitą, mūsų laukia visų kovos su visais bedugnė, kurioje nebeliks vietos draugystėms, padorumui ar bendriems sprendimams laiku, kai daugelis mūsų sprendimų privalo būti bendri.
