Demokratijos Vidurio ir Rytų Europoje išgyvena iššūkio laiką. Ir grėsmę joms kelia ne tik išorės veikėjų įtaka, bet ir vidaus politikos procesai. Atrodo, kad jei ne prarandamas tikėjimas pačia demokratija, tai bent jau suabejojama, kiek asmens ar institucijų laisvės joje reikia. Ar demokratija dar turi ateitį?
Praėjusią savaitę vykusiame Demokratinio pasipriešinimo forume, kurį organizavo Kultūros protesto bendruomenė, buvo dalijamasi patirtimis, perspėjimais ar patarimais iš įvairių regiono valstybių, jų žurnalistų, kultūros atstovų, kurie patyrė ar patiria laisvės praradimo procesą savo tėvynėse.
Girdint slovakų, vengrų, kartvelų, moldavų ir kitų regiono tautų atstovų pranešimus negalėjau nusikratyti jausmo, kad visus mus jungia ne tik bendros iššūkių patirtys, bet ir bendras projektas. Beveik keturi dešimtmečiai laisvės eksperimento regione, kuris buvo ar tiesiogiai ar per kolaboruojančias jėgas okupuotas sovietinio režimo.
Beveik visiems pažįstamas laisvės optimizmas, savo vietos Europos tautų dėlionėje paieška, kultūros pakilimas ir greičiau ar lėčiau, bet laisvos rinkos keičiama ekonominė ir socialinės visuomenių struktūra. Kaip ir demokratijos iššūkiai visiems būdingi saviti laisvės projektai.
Girdint slovakų, vengrų, kartvelų, moldavų ir kitų regiono tautų atstovų pranešimus negalėjau nusikratyti jausmo, kad visus mus jungia ne tik bendros iššūkių patirtys, bet ir bendras projektas.
Slovakų žurnalistas ir politologas Tomašas Madlenakas savo pranešime tiksliai pastebėjo, kad mes esame linkę vis naujais terminais apsibrėžti tai, kas nutinka su demokratijos būkle. „Neliberali demokratija“, „rinkiminis autoritarizmas“ ir kiti panašūs terminai paslepia tiesą – yra vienas ir bendras demokratijos vardiklis.
Šis vardiklis dažnai klaidingai įgauna liberalios demokratijos pavadinimą. Lyg tai būtų specifinis vienos politinės pažiūros porūšis. Lyg mūsiškoje demokratijoje neturėtų savo vietos konservatizmas, socializmas, religija, įvairios kritinės pažiūros, daugumos ir mažumos. Liberalumu čia neteisingai vadinamas principinis įsipareigojimas laisvei, teisiniams valstybės pagrindams, pilietinių teisių ir atsakomybių principams.
Tad jei reiktų kalbėti apie demokratijos projektus Vidurio ar Rytų Europoje, prasidėjusius 90-aisiais, tikslingiau būtų juos vadinti laisve pagrįstos demokratijos bandymais. Šios demokratijos bandė apvienyti visas laisvės sampratas – nuo metafizinės iki procedūrinės. Ir kaip su visomis filosofinėmis koncepcijomis – atėjo iki paradoksų ar aklaviečių lauko.
Laisvė turi ir pozityvų ir negatyvų apibrėžimą. Ir laisvas kažkam, ir laisvas nuo kažko. Laisvė gali būti ir asmeninė jausena, laikysena, tapatybės pagrindas, gali būti ir labai aiškus asmens santykio su visuomene apibrėžimas. Laisvė gali būti ir valstybės lygio koncepcija, ir labai konkretaus buitinio ar teisinio ginčo objektas.
Tam, kad išsaugotum bent jau minimalų laisvės demokratijos balansą – privalai jautriai reaguoti į pažeidimus ir taikyti tuos pačius principus nepriklausomai nuo savo pažiūrų, simpatijų ar antipatijų. Nepaisant nuo to, ar ta situacija, klausimas, tau sukuria palankią būklę, duoda naudą, ar ne.
Turbūt ryškiausia, visoms su demokratijos grėsmėmis dabar susiduriančioms visuomenėms būdinga problema – pažiūrų balansas. Visose regiono valstybėse politinės normos ir konvencijos buvo pradėtos laužyti tada, kai viena iš kultūrinio diskurso pusių pajuto, jog ji praranda savo galią, savo įtaką ir laisvės sąlygos nesuteikia joms galimybės atsikovoti pranašumą.
Tam, kad išsaugotum bent jau minimalų laisvės demokratijos balansą – privalai jautriai reaguoti į pažeidimus ir taikyti tuos pačius principus nepriklausomai nuo savo pažiūrų, simpatijų ar antipatijų.
Populistiniai lyderiai ar jų politinės jėgos dažniausiai tik išnaudoja sentimentą, emociją, tam tikrus tos dienos įvykius, įpindamos į tęstinių konfliktų ir kelis dešimtmečius auginamo resentimento audinį. „Per daug liberalu“, „per daug progresyvu“, „per daug vakarietiška“, tai tik keli iš kaltinimų, kurie subendrina valią demokratijos principų laužymui.
Ir subrendusią akimirką įjungiamas moralinės transgresijos variklis. Staiga viena pusė pajunta, kad kita nustoja laikytis viešosios moralės, argumentavimo, racionalių diskusijų, galiausiai, teisinių ar demokratinių taisyklių. Politinės galios perėmimas pateisinamas tuo, kad laisvės eksperimentas nuėjo per toli ir mes turime teisę atsukti laiką bei socialines sąlygas į praeitį.
Negalėdamas paveikti žiniasklaidos nuomonės savo žodžiais ar darbais, tu tiesiog perimi pačios žiniasklaidos kontrolę. Negalėdamas laimėti kultūrinės diskusijos vaizduote, argumentais ar pasakojimais, tiesiog perimi kultūros kontrolę į savo rankas. Paskirdamas svarbiausių įstaigų vadovus, nukreipdamas finansavimą sau palankia linkme.
Visuomenėje vis dar lieka tikėjimas, kad viskas nėra taip blogai, nes lieka asmeninės laisvės erdvės, lieka buvimo opozicijoje galimybė, tačiau politinė inercija, siekiant išsaugoti ką tik sukurtą galios aparatą, veda prie neišvengiamų tolesnių pastangų išstumti iš viešojo diskurso, eliminuoti, o jei priešiniesi – diskredituoti ar net sunaikinti.
Bėda ta, kad pamažu pradėjus keisti, ardyti ar dirbtinai pildyti viešojo diskurso audinį, labai sunkiai gali grįžti prie balanso. Demokratijos normų laužymai sukelia pasipiktinimą, kaitina atmosferą visuomenėje ir verčia oponuojančius teisėtai priešintis. Kita pusė nebeturi kelio atgal ir privalo didinti spaudimą kritikams. Staiga laisvės eksperimentas tampa verdančiu katilu, kuriame vyrauja tik reakcijos į poveikius.
Negalėdamas paveikti žiniasklaidos nuomonės savo žodžiais ar darbais, tu tiesiog perimi pačios žiniasklaidos kontrolę.
Lietuvoje laisvės eksperimentas taip pat įžengė į tokį etapą, kai politinė galia atsidūrė rankose, norinčiose pakeisti eksperimento taisykles. Laisvą, pliuralistinę, argumentais konkuruojančią ir teise reguliuojamą kultūrinę trintį paversti kontroliuojamų reakcijų erdve.
Ir jokios apeliacijos nesužadina noro permąstyti savo veiksmus, jų rizikas ir galimas pasekmes. Akimirkų ar dienų kontekste manoma, kad taip pavyks padaryti rimtą politinį ar kultūrinį posūkį, kažką ištiesinti, subalansuoti, pataisyti ar pagerinti.
Bet tiesa ta, kad tokiais žingsniai tik ardomas pasitikėjimas. Pasitikėjimas – stipriausia demokratijos ir tikėjimo laisve valiuta. Visi šiandienos veiksmai turės atoveiksmius, kurie bus tik dar ryžtingesnis pasipriešinimas ir dar sunkesnis kelias link konsensuso. Pojūtis, kad prieš laisvą žmogų neteisėtai naudojama politinė galia, kad tai, kas vyksta yra ne pagal sutartus principus, ne palaužia, o mobilizuoja.
Labiausiai guodžia tai, kad beveik keturis dešimtmečius trunkantis laisvės eksperimentas išugdė įprotį ir laisvo žmogaus orumo jausmą. Visose visuomenėse yra tam tikra dalis žmonių, žurnalistų ar kultūros atstovų, intelektualų ar darbininkų, kurie jaučia įtampą ir nesąžiningumo jausmą, kai iš jų bandoma pavogti ne tik teises ir laisves, bet ir galimybę alternatyvai.
Kad ir kokios sudėtingos būklės šiuo metu yra Vidurio ir Rytų Europos demokratijos, tikiu, kad jose Nagy, Havelo, Patočkos, Kolakowskio, Miloszo, Kavolio ar Landsbergio žodis vis dar aidi ir vis dar pažadina nenorą susitaikyti su bandymu perlaužti ir palaužti mąstymo vergijai.
