Po kultūros – atėjo laikas žiniasklaidai. Visuomeninis transliuotojas jau kurį laiką patiria spaudimą, tačiau paskutiniai siūlymai Seime demonstruoja valingą norą perimti LRT kontrolę į politinės galios rankas. Jau ir šiaip krizėje esanti tradicinė, profesionali žurnalistika privalo apsiginti nuo bandymų atriboti jos atstovus nuo sprendimų priėmimo proceso. Kada, jei ne dabar?
Siūlymas mažinti LRT generalinio direktoriaus atleidimo sąlygas, kad tam pakaktų tik 6 iš 12 LRT tarybos narių balsų – tik paskutinis desperatiškas žingsnis kovoje dėl įtakos visuomeniniam transliuotojui.
Depolitizavimu pavadintas procesas iš tikrųjų siekia visiškai politizuoti sprendimų priėmimo procesą. Paprastoji aritmetika diktuoja, kad įvedus tokias direktoriaus atleidimo sąlygas pakaktų prezidentūros ir valdančiosios daugumos skirtų atstovų balsų tam, kad direktoriai būtų atleidinėjami nors ir kas savaitę.
Reikia pripažinti, kad ir šiaip LRT taryba yra pavojingai politinei įtakai perduotas institutas, kuriame net 8 narius skiria politinės institucijos. Tik 4 vietas čia gauna tai, kas vadinama visuomeninėmis organizacijomis.
Iki šiol šioks toks balansas laikydavosi tik dėl to, kad suprasdamos savo atsakomybę ir pripažindamos žodžio laisvę politinės institucijos nesiimdavo iniciatyvos formuoti turinį ar nustatyti teisingas politines pažiūras. Viską pakeitė nerašytos koalicijos prieš LRT žurnalistų ir darbuotojų laisvę sudarymas.
Šioje koalicijoje – prezidentas, paskyręs į tarybą ne nepriklausomus žiniasklaidos ekspertus, o jam keliaklupsčiaujančius savo komandos narius ar savo rinkimų kampanijos konsultantus, jų žmonas ir draugus, socialdemokratai – nuleidę galvas ir nekomentuodami balsuojantys už tiek Seimo teisės departamento, tiek Teisingumo ministerijos sukritikuotus įstatymo keitimus, ir, aišku, Nemuno aušros politinė gauja.
Nuo užuominų apie politinį neutralumą, turinio auditą (kitaip sakant, cenzūrą), pažiūrų balansavimą, galiausiai pereita prie tiesioginio bandymo susidoroti su nepatinkančia generaline direktore. Vietoje to, kad būtų taisomos konkrečios LRT veiklos nuostatos, išties nuoširdžiai einama depolitizavimo keliu, įšaldomas biudžetas ir siūlomas įstatymo pakeitimas, skirtas būtent vienam žmogui atleisti.
Nuo užuominų apie politinį neutralumą, turinio auditą (kitaip sakant, cenzūrą), pažiūrų balansavimą, galiausiai pereita prie tiesioginio bandymo susidoroti su nepatinkančia generaline direktore.
Žiniasklaida Lietuvoje turi kelias metaforas, kuriomis apibrėžiamas jos darbo pobūdis. Viena iš jų – ketvirtoji valdžia. Demokratija, dar nuo Charles de Montesquieu laikų, pasižymi valdžių padalijimo principu. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė.
Moderniose visuomenėse plečiantis viešosios erdvės sampratai, keičiantis informavimo sąlygoms ir greičiams, atsirado suvokimas, jog žiniasklaida turi didelę kontrolės ir nuomonės formavimo galią likusiųjų trijų veiklai. Todėl metaforiškas jos pavadinimas ketvirtąja valdžia nėra tiek metaforiškas.
XX amžiaus revoliucijos ar diktatorių režimų įsigalėjimai dar nuo Ispanijos pilietinio karo laikų naudodavosi medijų kontrolės principu. Vėlesni totalitariniai režimai tik dar akivaizdžiau parodė, kad žiniasklaidos ir žodžio laisvės erdvės kontrolė yra viena iš pamatinių jų įsigalėjimo ir išlikimo sąlygų.
Būtent todėl visose sklandžiai funkcionuojančiose demokratijose vyrauja nerašytas žiniasklaidos apsaugos nuo politinės galios principas. Daryti įtaką ketvirtosios valdžios veiklai reiškia pažeisti šį padalijimo principą ir didinti savo įtaką demokratijos sąskaita.
Kaip bevertintum atskirų asmenų veiklą, žiniasklaidos ir jos atskyrimo nuo politikų įtakos procese Lietuvoje šiuo metu vykdomi valingi ir grubūs pažeidimai. Politinis spaudimas vykdomas tam, kad keistųsi žiniasklaidos tonas, o gal ir turinys, kuris pateikiamas apie dabar valdžioje esančių politinių jėgų ir asmenybių žodžius ir darbus.
Ir čia dera priminti, kad „ketvirtoji valdžia“ kartu yra ir „sarginiai šunys“. Būtent taip žurnalistai vadinami atsižvelgiant į jų vaidmenį kitų valdžių atžvilgiu. Sarginis šuo saugo griežtai apibrėžtą teritoriją ir perspėja, jei kas nors, vedamas piktų kėslų bando brautis į ją, pažeisti normas, pakenkti likusių trijų valdžių funkcionavimo principams.
Tai ne tik nėra įžeidus terminas. Tai pabrėžimas, kokia svarbi profesionalios žurnalistikos funkcija sprendžiant valstybės likimo klausimą. Jei sarginiai šunys užtildomi ar užmigdomi, namo gyventojai nebežino, kas jiems gresia ir kokie pikti kėslai gali tykoti už durų, o gal jau ir pačiuose namuose. Jo uoslė, jo kantrybė, ryžtas ir lojalumas namo gyventojams padeda sukurti užtikrintumo, žinojimo, saugumo jausmus.
Bet sarginis šuo turi nepamiršti savo instinkto. Kai ribos peržengiamos, jis privalo atsisukti ir kąsti.
Pastaruoju metu įsivyravo ne tik akivaizdi nepagarba šiai sarginių šunų klasei, bet ir bandymas pririšti juos prie trumpo pavadžio ar sukišti į siaurą ir tamsią būdą. Jie įžeidinėjami, jiems grasinama, jie tąsomi už rankų, iš jų tyčiojamasi, į jų klausimus neatsakinėjama, jie persekiojami, ujami, jiems grasinama lazda.
Bet sarginis šuo turi nepamiršti savo instinkto. Kai ribos peržengiamos, jis privalo atsisukti ir kąsti. Įsikabinti chuliganui į gerklę ir nepaleisti jos tol, kol šis galutinai nepasiduos ir nepabėgs, apleisdamas namų teritoriją. Paliks ramybėje ne tik ketvirtosios, bet ir likusių trijų valdžių veikimo principus. Pajus, jei ne pagarbą, tai bent baimę demokratijai, teisei ir pilietinei valiai.
Kolegos žurnalistai, supykite. Kąskite. Apginkite žurnalisto profesijos garbę. Nesiduokite tąsomi už rankų. Nubrėžkite aiškias ribas. Kur jūsų teritorija, o kur tvyro melas, chaosas ir pikti kėslai užimti demokratijos namus.
Tik nereikia mūsų gąsdinti.
