Birželio 29 d. Katalikų Bažnyčia švenčia apaštalų Petro ir Pauliaus dieną. Tai – gyvenimo pagrindo šventė. Bažnyčia liudija, kad Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė, kiekvieną žmogų išvaduodamas iš bet kokios mirties, dovanodamas jam prisikėlimą visose gyvenimo situacijose. Petras, Paulius ir kiti apaštalai sustygavo šį liudijimą, jo pagrindu sukūrė tikėjimo doktriną, Bažnyčią, teologiją, pastoraciją – visa, ką saugoti ir skelbti pavesta vyskupams, kunigams ir visiems krikščionims. Bažnyčia tiki, kad jos pagrindas gali būti ir viso pasaulio pagrindas: Kristus kelia iš mirties ne tik krikščionis ir jų bendruomenes, bet ir nekrikštytuosius, visas tautas ir visuomenes, visus pasaulio reiškinius...
Tačiau ištarus šias tiesas, darosi graudu. Kur tas Bažnyčios pagrindas? Šiandien Bažnyčia primena ne uolą, į kurią atsiremti ir iš kurios semtis vilties galėtų žmonija, bet problemišką instituciją su kriminaliniu kvapu – ne tik seksualiniai, bet ir finansiniai bei politiniai nusikaltimai mūsų akyse baigia ją sugriauti. Ir dar šimtai nespręstų problemų – nuo dvasininkų celibato, lemiančio sisteminę veidmainystę, iki niekaip neišgrynintos teologijos ir pastoracijos, keliančių nesusipratimus ir kančias.
Taip yra todėl, kad Bažnyčia jau seniai žinią apie Kristaus Prisikėlimą yra pavertusi ne gyvenimo pagrindu, o aksesuaru – daugumai dvasininkų buvo ir tebėra kur kas svarbiau ne skelbti ją, o valdyti žmones. Kaip Bažnyčia bus pasaulio pagrindu, jeigu yra išstūmusi sau iš po kojų savo pačios pagrindą?
Šiandien Bažnyčia primena ne uolą, į kurią atsiremti ir iš kurios semtis vilties galėtų žmonija, bet problemišką instituciją su kriminaliniu kvapu – ne tik seksualiniai, bet ir finansiniai bei politiniai nusikaltimai mūsų akyse baigia ją sugriauti.
Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas man kėlė daug vilčių. Šis pontifikas parašė puikių enciklikų, jis nuostabiai kalba apie Kristaus Mirtį ir Prisikėlimą, apie to įžvalgą kiekvienoje gyvenimo situacijoje, apie įsiklausymą į Šventąją Dvasią, apie šiam įsiklausymui būdingą laisvę. Bet sukeltos viltys dužo, matant veiksmus.
Popiežiaus Pranciškaus modus vivendi apibūdinčiau taip: vienas žingsnis į priekį, vienas žingsnis atgal... Šis trypčiojimas, kurį, įvertinę 10 metų pontifikatą, galėtume konstatuoti įsigilinę į bet kurią Vatikano spendžiamą bylą ar užduotą reiškinį (nuo šeimos teologijos iki santykių su diktatoriais iš rytų, ką jau kalbėti apie visuotinį sinodą, kuriuo daugiau nebetiki niekas) destabilizavo Bažnyčią taip, kad šiandien visuose jos sluoksniuose telaukiama vieno – naujos konklavos... Kur tas Petro ir Pauliaus pagrindas? Nejaugi tik kai kurių tikinčiųjų širdyse?
Tokia Bažnyčia, kokią matome, negali būti pasaulio pagrindu. Tiesą pasakius, pasaulio pagrindo klausimas kelia nerimą kur kas stipriau, nes šiandien jau ne Bažnyčia, o pasaulietinės visuomenės būklė lemia mūsų džiaugsmus, kančias ir likimus.
Popiežiaus Pranciškaus modus vivendi apibūdinčiau taip: vienas žingsnis į priekį, vienas žingsnis atgal...
Lietuvoje mažai kalbame apie tai, kas vyksta Prancūzijoje. Žymi prancūzų filosofė Chantal Delsol, duodama interviu Simui Čelutkai laidoje Tarp praeities ir ateities, prezidentą Emmanuelį Macroną apibūdino kaip vaiką, nors ir išvysčiusį savo instrumentinį racionalumą iki neprilygstamo lygmens. Kad Prancūziją valdo vaikas, pasaulis pamatė birželio 9 d., po nesėkmės Europos Parlamento rinkimuose jam karštligiškai paleidus Generalinę Asamblėją ir paskelbus naujus rinkimus.
Net ir skirtingiausių politinių pažiūrų komentatoriai (taip pat ir iš prezidento stovyklos) sutinka, kad šio gesto priežastys – ne politinės, o psichologinės: vaikas nemoka pralaimėti, ir jo nebrandi psichika šį kartą viršijo net ir, kitais atvejais, labai toli siekiantį racionalumą. Situacija Prancūzijoje tapo pavojinga: šie rinkimai gali lemti, kad šalis taps nevaldoma, chaosą, jos spaudoje kalbama apie pilietinio karo galimybę. Ką tai reikštų Europai, mums ir pasauliui?
Ką reiškia pasauliui Trumpas? Ką reiškia Putinas? Ką reiškia Kinijos režimas? Ką reiškia Izraelio ir Palestinos konfliktas, visi kiti karai, genocidai, persekiojimai ir terorizmas? Ką reiškia žmonijos nepajėgumas spręsti globalaus atšilimo problemą? Bet taip pat – globalaus ekonominio modelio, išteklių paskirstymo problemas? Ką reiškia, kad senieji atsakymai apie tai, kas esame (įvairiausiais tapatybiniais pjūviais – nuo lyties iki priklausomybės tam tikrai civilizacijai), daugybės mūsų nebepatenkina, bet naujos tapatybės dar nesame radę? Ką reiškia perdėtas psichologinis jautrumas ir diskomfortas, ta vis aštrėjanti „noogeninė neurozė“ (prasmės nebuvimo jutimas, kaip jį apibūdino Viktoras Franklis), kurį jaučia ypač technologiškai išsivysčiusių visuomenių nariai? Ką reiškia, kad nei darbas, nei santykiai mums neteikia egzistencinio džiaugsmo?
Situacija Prancūzijoje tapo pavojinga: šie rinkimai gali lemti, kad šalis taps nevaldoma, chaosą, jos spaudoje kalbama apie pilietinio karo galimybę.
Visa tai reiškia, kad pasauliui reikia naujo pagrindo.
Visa tai taip pat reiškia, kad tradicinis mūsų racionalumas yra krizėje ir jau nebeveikia. Be abejo, visas problemas galėtume išspręsti sveiku tradiciniu protu. Galėtume, bet negalime. Nes sveiko proto sprendimų niekas nebeklauso: tradicinis racionalumas yra praradęs jėgą. Racionalumui, žmonijos protui reikia naujo šaltinio, naujo pagrindo, naujos jėgos.
Neketinu teikti savo svarstymų apie šį naują pagrindą. Apie tai turėtų kalbėti didieji autoritetai. Pasitenkinsiu tik iškeldamas patį klausimą, nes jau vien tai gali paskatinti susimąstyti.
Pridėsiu tik tiek, kad racionalumo šaltinis ar novatoriškas pasaulio pagrindas negali būti išgalvoti. Jis turi ateiti per patirtį. Jeigu žmonija nori išlipti iš savo tradicinio balagano, ji turi tapti pajėgi patirti naujų, iki šiol nepatirtų dalykų. Praplėsti patirties lauką, sąmonę. Yra toks nuvalkiotas Einšteino posakis: „Negalime išspręsti savo problemų tokiu pačiu mąstymu, kuriuo jas ir sukūrėm“.
Ar kiekvienas iš mūsų, mūsų bendruomenės ir, galiausiai, žmonija, yra pajėgūs priimti naują patirtį? Prieš keletą dešimtmečių vokiečių filosofas Heideggeris šį klausimą išreiškė plačiai komentuotu atodūsiu: „Vien tik Dievas dar gali mus išgelbėti“. Jis pats, kalbėdamas apie „naująjį mąstymą“, sudėtingai svarstė apie „paskutinįjį Dievą“ ir klausė: „Ar mūsų būtis dar yra pajėgi duoti naują Dievą?“
Tiesa, Heideggerio aiškinimai skamba gana klampiai, o ir nenoriu audrinti skaitytojų vaizduočių apie kokį nors „naują dievą“, kuris štai pakeistų „krikščioniškąjį Dievą“ ar pan.
Jeigu žmonija nori išlipti iš savo tradicinio balagano, ji turi tapti pajėgi patirti naujų, iki šiol nepatirtų dalykų.
Žmogui teks tapti paprastesniam, jeigu jis norės išlikti. Nebrandus racionalumas yra bereikalingai komplikuotas ir keliantis problemų. Žmogaus patirties praplėtimas bus susijęs su kasdienybe: kitaip pažvelgsime į savo konkretų gyvenimą ir vieni į kitus. Ir, grįžtant prie Dievo klausimo, šis praplėtimas puikiai išreikštų Kristaus prisikėlimą iš mirties, naują jo aktą, taigi galimybę atgimti Bažnyčiai, jeigu tik jos šulai pagaliau priims evangelijų mokymą.
Kaip apibūdinti galimą žmogaus patirties praplėtimą? Jis man asocijuojasi su perėjimu nuo malonumo prie džiaugsmo. Kalbėdamas apie technologinį žmonijos progresą, prancūzų filosofas Bergsonas tvirtino, kad technologijos ir žmogaus sąmonė yra glaudžiai susijusios. Kiekvienas reikšmingas technologijų proveržis reikalauja sąmonės pokyčio, praplėtimo. Jeigu jie nežengia kartu, technologijos bus panaudojamos malonumų siekiui: taip ir vyko moderniaisiais laikais. Tačiau žmogaus sąmonė nėra skirta malonumams. Vaikydamasi jų, ji grimzta į balaganą.
Žmogus yra skirtas džiaugsmui. Patirties praplėtimas arba naujų pajėgumų mūsų sąmonėje sužadinimas turėtų tapti sugebėjimu panaudoti naująsias technologijas dvasiniam augimui. Bergsonas pabrėžia, kad „malonumai išliktų, bet atrodytų blausūs ir bespalviai, nes jų intensyvumas priklausė tik nuo mūsų jiems skiriamo dėmesio. Jie išblykštų kaip elektros lempučių šviesa, pakilus saulei. Malonumą nustelbtų džiaugsmas“.
