Viena praėjusių mėnesių įdomybių – Vladimiro Putino ir Xi Jinpingo pokalbis, nugirstas Pekine rugsėjo 3 d., kai per karinį paradą pamiršta išjungti mikrofonus. Paradas organizuotas diktatoriškos pakraipos pasaulio lyderių susitikimo proga. Čia kurpti planai, kurie ateityje galėtų kainuoti milijonus gyvybių, panaudojus kad ir tuos karinius pajėgumus, kurie prieš lyderių nosis žygiavo Tiananmeno aikšte. Galbūt todėl abu žmogžudžiai pasidalijo asmeniniais pasvarstymais apie mirtį.
„Anksčiau, – pradėjo Xi, – žmonės retai kada išgyvendavo iki 70 metų, o šiandien, kai tau 70, dar esi vaikas.“ „Biotechnologijos nuolat vystosi, – viltingai atsakė Putinas, – žmogaus organus galima nuolat persodinti. Kuo ilgiau gyveni, tuo jaunesnis tampi ir [gali] pasiekti nemirtingumą.“ „Kai kas prognozuoja, – realistiškiau, bet ne mažiau svajingai atitarė Xi, – kad šiame amžiuje žmonės galės pasiekti 150 metų.“
Esu linkęs manyti, kad Putino pavartotas žodis „nemirtingumas“ greičiausiai išduoda ne tik jo kolosaliausią troškimą, bet ir žiaurią mirties baimę. Kai tau 70, mintys apie mirtį turėtų pradėti varginti, ypač kai rankos – raudonos... Turbūt todėl Xi, norėdamas lyg vyresnis brolis paguosti banditą, prabilo apie tai, kad šiandien būti 70 metų – tai lyg pradėti gyvenimą. Nežinome, kiek paguodos pasisėmė Putinas iš Xi, bet sklando kalbos, kad jis ypač susidomėjęs moksliniais tyrimais, nagrinėjančiais galimybes, kaip prailginti gyvenimą.
Šį susidomėjimą išduoda ir vėliau spaudos konferencijoje sekęs čia transkribuoto pokalbio patvirtinimas bei paties Putino žodžiai: „Šiuolaikinės priemonės – ir sveikatos gerinimo, ir medicininės priemonės, ir netgi įvairiausios chirurginės, susijusios su organų keitimu, – leidžia žmonijai tikėtis, kad aktyvus gyvenimas tęsis ne taip, kaip šiandien.“ Beje, už Rusijoje vykdomus ilgaamžiškumo tyrimus, gaunančius milžiniškas valstybės dotacijas, atsakinga vyriausioji Putino dukra Marija Voroncova.
Lilio universiteto profesorius Ericas Boulanger, tyrinėjantis senėjimo procesus, dviejų diktatorių pokalbį tiesiai šviesiai pavadino „grynomis klejonėmis“, o jų svajas apie nemirtingumą – „niekuo nepagrįstomis“. Putino idėją, esą persodinant organus žmogų būtų įmanoma atnaujinti taip, kad senėjimas būtų pristabdytas, o gal net pasiektas nemirtingumas, mokslininkas traktuoja kaip „totalų absurdą“. Vien todėl, kad niekas nė negalvoja apie smegenų, koordinuojančių visą organizmą, persodinimą. Prancūzų mokslininkui antrina VU tyrėja Miglė Tomkuvienė.
Tačiau pasaulyje egzistuoja moksliniais tyrimais besiremianti, o gal tik siekianti tai daryti, mąstytojų grupė, žmogaus nemirtingumą laikanti prieinamu technologinėmis priemonėmis. Ši grupė vadinama transhumanistais. Galbūt diktatoriai ir milijardieriai bus pirmieji, kurie galės paragauti nemirtingumo vaisių jų siūlomais būdais? Transhumanistų popiežiumi pravardžiuojamas (ne tik dėl įtakos visam judėjimui, bet ir dėl nuolatinio su dvasingumu susijusių sąvokų vartojimo) Ray Kurzweilas knygoje Žmonija 2.0. Pokyčio Biblija (taip iškalbingai knygos The Singularity is near pavadinimą išvertė prancūzų leidėjai) rašo: „Mūsų kūnai 1.0 yra trapūs ir pavaldūs miriadui funkcionavimo problemų, <...> o mūsų kūnai 2.0 pranoks visus fizinius ir smegenų ribotumus. Pagaliau mes visiškai valdysime savo likimą. Mes įveiksime mirtingumą. Mes galėsime gyventi tiek, kiek norėsime.“ (Humanité 2.0, p. 31)
Tiesa, pabrėžia Kuzweilas ir bendraminčiai, nemirtingumas nebus privalomas: nemirs tik tie, kurie to norės. Raminantis demokratiškumas. Tai, ko transhumanistai per daug neakcentuoja, yra ekonominė reikalo pusė: galimybe nemirti džiaugsis tik tie, kurie turi daug, labai daug pinigų. Tad jau greitai (nors dėl terminių transhumanistai diskutuoja) pasaulyje turėsime gausėjančią nemirtingųjų grupę, tikrus kiborgus (tarp jų – Putiną, Xi, gražuolius Kim Jong Uną, Eloną Muską, neabejotinai ir Donaldą Trumpą), apsuptus minios vis dar mirtingųjų, tarsi savotiškų amišų, desperatiškai siekiančių įgyti sumą, leisiančią jiems suspėti įstoti į amžinųjų klubą. Skaitytojui palieku samprotauti pačiam, ką žmonijai reikštų tokia situacija.
Tai, ko transhumanistai per daug neakcentuoja, yra ekonominė reikalo pusė: galimybe nemirti džiaugsis tik tie, kurie turi daug, labai daug pinigų.
Kurzweilo ir kitų transhumanistų nemirtingumo projektas manęs neįtikina. Žinoma, jis atrodo per Marytės plauką protingesnis už Putino mintis be galo ilgintis gyvenimą transplantuojant organus. Jo esmė – žymusis technologinis singuliarumas, iš esmės reiškiantis žmogaus sąmonės įliejimą į stulbinančiai ištobulėjusius kompiuterius, galinčius atlikti smegenų funkciją (neuronų jungtis atkartojantis dirbtinis intelektas). Taip kiekvieno iš mūsų sąmonė galėtų būti „atsisiųsta“ (panašiai, kaip atsisiunčiamas filmas) į kompiuterį, įgavusį norimą humanoido formą, ir šiuo pavidalu gyventi toliau, t. y. amžinai.
Šis projektas, mano akimis, nėra moksliškai pagrįstas jau vien dėl to, kad moksliškai iki šiol negalime atsakyti į klausimą, kas yra sąmonė. Jos paaiškinti matematinėmis lygtimis (o tokia sąlyga, viliantis ją įlieti į kompiuterį) greičiausiai neįmanoma. Tokio paaiškinimo galimybę teigiantys mokslininkai remiasi ne mokslo duomenimis. Geriausiu atveju, kritiškai nereflektuotomis filosofinėmis prielaidomis.
Kad ir kokios įdomios būtų mokslinės ir filosofinės diskusijos šiais klausimais, čia daugiau jų neplėtosiu. Norėčiau pratęsti svarstymus apie žmogaus nemirtingumą šioje žemėje, pasiūlydamas vaizduotės žaidimą. Koks būtų mūsų žemiškasis pasaulis, jei taptume nemirtingi?
Tokį vaizduotės žaidimą radau skaitydamas prancūzų filosofės Chantal Delsol tekstus. Pasiūlysiu jį šiek tiek pritaikęs mūsų aktualijoms. Įsivaizduokime jaunuolius, bandančius kurti meną ar mąstančius apie būtinus socialinius pokyčius. Štai jie, neseniai gimę, bet nemirtingi tarp kitų nemirtingųjų, tebegyvuojančių jau porą šimtų metų, ateina į kavinę. Prie gretimų stalelių sėdi Hugo, Balzacas ir Goethe, Yeatsas ir Sartre’as, Salingeris ir Asimovas, kiek tolėliau – Mozartas ir Messiaenas, van Goghas, Čiurlionis ir Churchillis, apie gyvenimą šnekučiuojasi Freudas ir Jungas, visai šalia ūsus raito Stalinas, Brežnevas pešioja vešlius antakius, prie kavos puodelio spurda Putinas. Visi – puikios sveikatos ir entuziastingai tęsiantys spindinčią egzistenciją.
Ar galime rimtai galvoti, kad mūsų jaunuolių talentas nebus sutraiškytas vos nubudęs ir kad jie, kaip kūrėjai, ras naują vietą po šia saule? Kadaise senoliai sakydavo, kad privalo užleisti vietą jaunesniems. Šis teiginys nėra tuščias retorinis atodūsis, tai gyvo, kuriančio, novatoriško pasaulio tęstinumo sąlyga.
Kartų kaita būtina, kad pasaulyje atsirastų galimybių naujam, kad būtų įmanoma išlaikyti nustebimą, kūrybą, jaunatvę. Tik naujai gimę žmonės turi pajėgumą į pasaulį atnešti ką nors netikėto, ko niekada iki tol nebuvo. Ir tam būtina sąlyga – pasitraukti senoliams. Nebūtų įmanoma bręsti niekam naujam, jei tie patys asmenys, tie patys charakteriai ir tipai, tas pats stilius, prieigos prie tikrovės ir ta pati kultūra būtų palaikomi amžiams. Jaunimui iš vyresniųjų įmanoma semtis įkvėpimo tik tada, kai vyresnieji atsitraukia ir atveria erdvę naujai kūrybai. Kai kam iš mūsų ar mums visiems tapus nemirtingiems, pasaulis neišvengiamai prarastų atsinaujinimo energiją ir žmonijai būtiną kūrybinę įvairovę. Mirtis yra kaina, kurią žmonija privalo sumokėti, kad egzistuotų kultūra, o tiksliau – tiesiog žmogiška sąmonė.
Kartų kaita būtina, kad pasaulyje atsirastų galimybių naujam, kad būtų įmanoma išlaikyti nustebimą, kūrybą, jaunatvę. Tik naujai gimę žmonės turi pajėgumą į pasaulį atnešti ką nors netikėto, ko niekada iki tol nebuvo. Ir tam būtina sąlyga – pasitraukti senoliams.
Bet galbūt visa tai – nesvarbu? Kam tas atsinaujinimas, įvairovė, kultūra? Ir argi dabartinė sąmonės būklė – patenkinama? Gal geriau viską supaprastinti? Argi tiek, kiek reikia, negalėtų palaikyti amžinai gyvenantys senoliai? Argi stabilumas ir vienodumas taip pat nėra vertybės?
Šios idėjos slepia dar vieną iliuziją. Kad ji išaiškėtų, siūlau atlikti dar vieną vaizduotės žaidimą. Įsivaizduokime, kad tapome nemirtingi. Daugiau nebevyksta senėjimo procesas, taigi nebėra nei jaunystės, nei viduramžio, nei senatvės. Dalyti gyvenimą atkarpomis tapo beprasmiška. Bet koks tikslas, kurio galėčiau siekti, gali palaukti dar tūkstantį metų. Ar reikia skubėti mokytis, vesti, kurti? Dėl ko jaudintis?
Šis begalinio chronologinio gyvenimo horizontas iš bet kokio veiksmo atima būtinybę jo imtis, taigi sukuria platumą, kurioje gali nevykti niekas, nes viskam dar bus laiko. Išnykus biologinei mirčiai gyvenimas tampa lyg tiesi encefalogramos linija, taigi kitokios formos mirtis. Ar bet kurio mūsų gyvenimo judesio nediktuoja paprastas ir nepaneigiamas žinojimas, kad po kelių dešimtmečių ar metų mirsime? Kad bėgame nuo šio žinojimo, nekeičia nieko, nes šis bėgimas – dar vienas būdas iki smulkmenų determinuoti visus mūsų gyvenimo pasirinkimus.
Filosofiniai pasvarstymai apie mirtį ir nemirtingumą pasako kai kuriuos svarbius dalykus apie gyvenimą. Tačiau čia aptarėme tik tokį nemirtingumą, kuris, pasak Putino ir transhumanistų svajų, galėtų būti pasiektas žemiškomis sąlygomis, t. y. pagal dabartinį mūsų laikiško gyvenimo modelį. Mano požiūriu, toks nemirtingumas žmoniją vestų į totalų absurdą.
Kas kita – nemirtingumas, kuris mus pakeltų į nežemiškos egzistencijos plotmę, į anapusybę be erdvės ir laiko. Kaip mūsų sąmonė gyventų ten, kitame tikrovės registre? Jame kūryba, atsinaujinimas, santykiai realizuotųsi pagal kitokios plotmės dėsnius. Apie šią anapusinę egzistenciją, religinių tradicijų vadinamą amžinybe, galbūt taip pat jau turime tam tikrą nuovoką, kartais aptariamą kvantinės fizikos atstovų. Kad ir kokios būtų šios nuovokos, viena absoliučiai aišku: į šią anapusinę plotmę pateksime tik mirę biologiškai.
