Kai žmogus miršta, mums atrodo, kad jo siela (sąmonė) taip pat nustoja gyventi, kad viskas miršta su juo. Vienintelė priežastis taip manyti – mirusio kūno vizija. Matyti kūną be gyvybės, jausti jo šaltį yra taip stipru, kad neįmanoma atsikratyti įspūdžio, jog sustojo viskas, mirusiojo sąmonė taip pat. Ar sąmonė tikrai užgeso? To nematome, jokie instrumentai to nefiksuoja. Bet įspūdis, žvelgiant į gyvastį praradusį kūną, yra būtent toks.
Modernusis mentalitetas yra neatskiriamas nuo šio įspūdžio, bet tūlas vakarietis netruks tvirtinti, kad tai daugiau nei įspūdis, tai – mokslinis žinojimas. Jokių instrumentų sąmonės mirčiai konstatuoti esą nereikia, nes jos faktas akivaizdus iš to, kad miršta smegenys. O instrumentai konstatuoja sąsają tarp smegenų ir sąmonės. Paveikime cheminius procesus smegenyse, modifikuokime neuronų jungtis ir sąmonės būsena kis atitinkamai. Mūsų emocijas, vaizduotę ir mintis lengvai pakoreguosime, fiziškai manipuliuodami smegenimis. Tai žino kiekvienas, išgėręs raminamųjų vaistų. Mokslas teigia, kad sąmonė priklauso nuo smegenų, todėl mirus šioms, miršta ir siela.
Iš tiesų, ne viskas taip paprasta. Kad egzistuoja atitikimas tarp smegenų ir sąmonės būsenų, yra akivaizdu. Bet ar šis atitikimas yra priežastingumas? Sąmonė yra įkūnyta nervų sistemoje, ji reaguoja į cheminius smegenų procesus. Bet ar ji kyla iš smegenų?
Mokslas gali detaliai parodyti, kaip vienokia ar kitokia neuronų jungtis aktyvuoja tam tikrą sąmonės būseną, kaip įvairios smegenų zonos koreliuoja su kalba, atmintimi, jutimais, kaip smegenyse vykstančios cheminės reakcijos transformuoja mūsų jusles ir pasaulio matymą. Bet ar mokslas gali parodyti, kad šios jungtys, zonos ir reakcijos sukuria pačią sąmonę?
Šiandien mokslas neturi duomenų apie tai, kad sąmonė kyla iš smegenų. Prieštaraujančiųjų prašyčiau nurodyti mokslininką ar mokslininkų grupę, laboratoriją ir metus, kada šis priežastingumas buvo įrodytas. Bandymų – daugybė, bet rezultatų kol kas nėra ir jų nebus, jeigu sąmonės kilmės iš smegenų tikrovėje tiesiog nėra. Tvirtinimas, kad sąmonė yra susaistyta priežastingumo ryšiais su smegenimis, yra ne mokslinis, o pasaulėžiūrinis. Daugybė mokslininkų jį kartoja ne kaip mokslininkai, o kaip materialistinės filosofijos išpažinėjai, painiodami, kaip dažnai nutinka, koreliacijos (sąsajos) ir priežastingumo sąvokas.
Mokslininkai, kurie smegenų ir sąmonės ryšį vertina apsiribodami tik moksliniais duomenimis, pripažįsta, kad sąmonės kilmė tebėra moksliškai nepaaiškinamas reiškinys. Vienas pagrindinių pasaulyje mokslo žurnalų „Science“ 2005 m. sudarė mokslo dar neišspręstų problemų sąrašą („125 Questions: What Don‘t We Know“, vol. 309, p. 79).
Antroji vieta buvo skirta sąmonės kilmės problemai. 1998 m. žymusis neuromokslininkas Christofas Kohas susilažino su sąmonės ir smegenų ryšio tyrinėtoju Davidu Chalmersu, tvirtindamas, kad po 25 metų sąmonės kilmė iš smegenų bus įrodyta (nors paties Kocho pasisakymai šiuo klausimu yra itin prieštaringi ir, kaip sąžiningas mokslininkas, jis kelia įvairias hipotezes, pvz., panpsichizmo, t. y. kad sąmonė būdinga viskam, visatai). 2023 m. viso pasaulio stebėtas lažybas Kochas pripažino pralaimėjęs.
Paryžiaus Smegenų tyrimų instituto direktorius ir Sorbonos profesorius Stéphane`as Charpier simpatizuoja filosofiniam materializmui, tačiau, kaip mokslininkas, pripažįsta, kad sąmonės kilmės paaiškinti vien smegenyse vykstančiais procesais kol kas nepavyksta. 2023 m. jis patvirtino poziciją, išsakytą dar 2011 m. Prancūzijos Kultūros radijuje: „Visų neurobiologų svajonė ir galutinis tikslas yra suprasti, kaip mintys <...> yra užkoduotos ir užfiksuotos smegenyse. Bet kol kas apie tai nežinome nieko. Galima matyti koreliacijas tarp įvairių smegenų zonų, jų elektroninių aktyvumų ir tam tikrų minčių ar elgsenų. Bet prie priežastingumo parodymo dar nesame priėję <...>, nors toks yra mūsų tikslas.“
Diskusijos šiais klausimais verda tarp mokslininkų ir filosofų. Jeigu norime įsivaizduoti ryšį tarp sąmonės ir smegenų pagal šiuo metu turimus duomenis, turėtume vengti XVIII a. filosofo de La Mettrie tvirtinimo, tapusio savu šiuolaikiniam vakarietiškam mentalitetui: „Kaip kepenys gamina tulžį, taip smegenys – mintis.“ Kur kas artimesnis tikrovei, tiek, kiek ją pažįstame, yra XIX a. pabaigoje filosofo H. Bergsono siūlytas vaizdingas rūbo ir pakabos palyginimas: kybančio rūbo forma priklauso nuo pakabos ir, pastarąja manipuliuojant, jo forma kinta atitinkamai, bet pašalinus pakabą rūbas nenustoja egzistavęs.
Šiandien filosofai žmogaus sąmonės ir smegenų santykį lygina su internetu ir mobiliuoju telefonu: internetas paklūsta mano komandoms telefone, bet kai pastarąjį išjungiu, jis išnyksta tik jame, o ne apskritai. Galbūt smegenys tėra tik antena, nuleidžianti mano (pa)sąmonės pasaulį į mano kūno horizontą. Gali būti, kad kūnui mirus ir antenai sustojus, mano sąmonė tik pakeičia egzistavimo registrą ir ima gyventi kitaip. Gali būti, kad tvirtindami, jog mirus smegenims miršta ir sąmonė, esame panašūs į vaikus, įsitikinusius, kad kai kambaryje užgęsta šviesa, dingsta ir jame esantys daiktai.
Ar mokslas galėtų kažką pasakyti apie tą kitą gyvenimą? Kvantinės fizikos atstovai (pvz., Philippe`as Guillemant), besidomintys sąmone, kelia kvantinės sąmonės prigimties hipotezę, pasak kurios, sąmonė funkcionuoja daugiadimensiniame kvantiniame lygmenyje ir, mirus smegenims, tik išsivaduoja iš kūno (nervų sistemos) lygmens.
Gali būti, kad tvirtindami, jog mirus smegenims miršta ir sąmonė, esame panašūs į vaikus, įsitikinusius, kad kai kambaryje užgęsta šviesa, dingsta ir jame esantys daiktai.
Mokslininkai, tyrinėjantys paranormalius reiškinius (telepatija, išėjimai iš kūno, apsireiškimai, kontaktai su mirusiaisiais ir t. t.), atmetę gausybę šarlatanizmo ir psichinių sutrikimų atvejų, kuriuos galima paaiškinti fiziologinėmis manipuliacijomis bei disociacijos ar haliucinacijos mechanizmais, atranda nepaaiškinamų fenomenų. Pastarieji sutvirtina hipotezę, kad sąmonės gyvenimas kyla iš kitų principų, ne iš smegenų, kad mūsų (pa)sąmonė yra be galo platus laukas, kurį smegenys riboja. Riboja tol, kol gyvos.
Pastarąjį dešimtmetį įvairių sričių mokslininkai – neurologai, fizikai, psichiatrai, psichologai – ėmėsi aktyviau tirti dar vieną ypatingą fenomeną, lietuviškai vadinamą „apymirtine patirtimi“ (angl. near death experience). Tyrimo suaktyvėjimas susijęs su tuo, kad dėl medicinos technologijų progreso smarkiai išaugo iš klinikinės mirties reabilituojamų žmonių skaičius. Taip pat ir su tuo, kad vis daugiau medikų nustojo automatiškai daryti išvadą, kad turi reikalą su haliucinuojančiais asmenimis bei fiziologine smegenų reakcija į akistatą su mirtimi. Haliucinacijos mechanizmai yra pakankamai gerai ištirti, ir daugybė apymirtinių patirčių niekaip negali būti paaiškintos jais.
Medikai bei ligoninių personalas ėmė įsiklausyti į liudijimus ir juos rinkti. Pagaliau, patys žmonės ėmė drąsiau kalbėti apie šią nepaprastą patirtį, matydami, kad jų jau nebestigmatizuoja ir nebesiunčia pas psichiatrą. Maždaug 18–20 procentų visų grįžtančiųjų iš klinikinės mirties pasakoja apie „apymirtines patirtis“, ir liudijimų jau surinkta ne tūkstančiai, o milijonai. Jie yra analizuojami įvairiais pjūviais ir klasifikuojami, atskiriant melagingus ar patologinius atvejus nuo autentiškų pasakojimų. Medžiagos yra pakankamai, kad apie tai būtų rašomos disertacijos ir pasisakytų žymūs mokslininkai.
Apie pomirtines sielos keliones mums pasakojo egiptiečių bei tibetiečių mirusiųjų knygos, žinome kareivio Ero istoriją Platono „Valstybės“ pabaigoje, Plutarcho aprašytą Tespesijaus iš Solų istoriją, įdomių liudijimų yra palikę Bažnyčios Tėvai bei Viduramžių autoriai (Grigalius Didysis, Beda Garbingasis), o nuo XVII amžiaus jau renkamos šių pasakojimų kolekcijos. Mūsų laikais apie savo pačių išgyventas apymirtines patirtis pasakojo žymus britų admirolas Francis Beaufortas ir psichiatras Carlas Gustavas Jungas.
Vis dėlto Raymondo Moody knyga „Gyvenimas po gyvenimo“, publikuota 1975 m., dar buvo plačiai išjuokta, kaip ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje paskelbti gydytojo dr. Michaelio Sabomo tyrinėjimai. Kur kas sunkiau buvo juoktis iš olandų kardiologo Pimo van Lommelio, prestižiniame medicinos žurnale „The Lancet“ 2001 m. (vol. 358, Nr. 9 298) su kolegomis publikavusio straipsnį „Near-Death Experience in Survivors of Cardiac Arrest“ („Išgyvenusiųjų širdies sustojimą apymirtinė patirtis“).
Nuo to laiko šio reiškinio moksliniai tyrinėjimai laikomi rimtais ir jų skaičius nepaprastai išaugo. Jau rašomos šių tyrinėjimų santraukos (pvz., šiais metais publikuota prancūzų psichologo Renaud Evrard knyga „Expériences de Mort Imminente“). Įprasti paaiškinimai, tokie kaip deguonies trūkumas smegenyse, dalinis sąmoningumas, endorfino išsiskyrimas, tam tikrų smegenų zonų stimuliacija, haliucinacijos, Jungo archetipai, depersonalizacija, vaistų vartojimas, gimimo proceso reminiscencija, išgąstis susidūrus su mirtimi, neteko galios.
Mokslinės diskusijos šiuo klausimu tebesitęsia. Kadaise aktyvūs šių pasakojimų realumo priešininkai, pvz., pasaulinio garso smegenų tyrinėtojas Stevenas Laureysas, šiandien yra sušvelninęs savo poziciją ir linkęs pripažinti hipotezę (nors tebetvirtina, kad vieną dieną galbūt ją paneigs), kad sąmonė gali gyventi po kūno mirties. Ypač sunku fiziologiniu smegenų funkcionavimu (ypač tada, kai jų gyvybinės funkcijos jau yra sustojusios ir elektroencefalograma rodo tiesę) paaiškinti ekstrasensoriškai gaunamą objektyvią informaciją, vėliau patvirtinamą faktais. Ir kaip paaiškinti, žmogui kliniškai mirus, patį pasakojamų patirčių pobūdį, intensyvumą, jėgą, struktūrinius atitikimus ir poveikį tolesniam gyvenimui, grįžus iš klinikinės mirties?
Mūsų gyvenimas yra struktūruojamas požiūrio į mirtį. Jeigu jos bijome, nes bijome nebūties, mes bėgame nuo jos nerdami į malonumų svaigulį, buitinių rūpesčių kalnus ir lengvo turinio religinę vaizduotę.
Galbūt šis poveikis ir yra įspūdingiausias, kalbant apie apymirtines patirtis. Jos gali vesti žmogų į sumaištį, jeigu aplinkoje jam tvirtinama, kad jis tapo psichiniu ligoniu, ir jeigu dėl savo trapumo jis nėra pajėgus atsispirti tokioms kalboms. Šiandien tokių atvejų mažėja, nes visuomenė priima šį fenomeną, kaip jau minėjau, kur kas geranoriškiau. O absoliuti dauguma atvejų byloja apie gyvenimo transformaciją, įvykusią po apymirtinės patirties. Žmogus visiškai nustoja bijoti mirties, todėl jam tampa nebeaktualūs tradiciniai bėgimo nuo mirties būdai, tokie kaip nėrimas į malonumų srautą ar dogmatinis gyvenimo tiesų įrodinėjimas, kuriuo stengiamasi numalšinti savo paties nerimą.
Paprastai apymirtinę patirtį išgyvenę asmenys ima pasižymėti stipriais etiniais gyvenimo vertinimo kriterijais, prasmės matymu, proto aštrumu, vidine laisve. Nieko bendro su atotrūkiu nuo realybės. Atvirkščiai, šie žmonės atrodo puikiai įsižeminę, jiems būdingas sveikas pragmatiškumas ir vertinimų blaivumas, o svarbiausia – išskirtinai gera emocinė sveikata. Šių dalykų trūksta daugeliui iš mūsų. Galbūt todėl, kad mumyse gyvena fundamentali baimė – mirties baimė.
Mūsų gyvenimas yra struktūruojamas požiūrio į mirtį. Jeigu jos bijome, nes bijome nebūties, mes bėgame nuo jos nerdami į malonumų svaigulį, buitinių rūpesčių kalnus ir lengvo turinio religinę vaizduotę. Kartais – į nusikaltimus. Bet keičiantis požiūriui į mirtį, keičiasi visas gyvenimas. Apymirtinę būseną patyrę žmonės liudija, kad žinojimas (jie kalba apie žinojimą, ne apie tikėjimą), jog po kūno mirties prasideda nepalyginamai intensyvesnis gyvybinis procesas, yra raktas ir į šį gyvenimą, dar iki kūno mirties.
