Karas yra ginkluotas konfliktas tarp valstybių, kai likimas sprendžiamas mūšio lauke. Hibridinis karas – kai ginkluotus veiksmus papildo teroro aktai, diversijos, dezinformacijos kampanijos ir kitokios priemonės, nukreiptos į priešo valstybės institucijų, infrastruktūros ir visuomenės ardymą. Ar pripažindami Rusijos ir sąjungininkių puolimo hibridiškumą mes elgiamės pagal karo logiką?
2022-ųjų vasario 24 dieną, prasidėjus karštajai Kremliaus režimo karo prieš Ukrainą fazei, Lietuvoje kilo ne tik pasibaisėjimo, užuojautos, bet ir nerimo banga. Šį nerimą skatino mintis, kad realūs kariniai veiksmai gali neapsiriboti Ukrainos teritorija, o kritus Kyjivui entuziazmo pagautos rusų ordos žygiuotų toliau.
Tokio nerimo priežastis buvo ne tik mūsų supratimas, bet ir aiškios deklaracijos, kad Rusija Ukrainos okupaciją mato kaip strateginio konflikto su NATO aljansu dalį. Galutinis tikslas šioje strategijoje yra ne dalies Ukrainos žemių ar net ne visos Ukrainos užėmimas arba sunaikinimas, o nusistovėjusios Vakarų saugumo architektūros griūtis ir sukurta regiono pažeidžiamumo situacija.
Dėl didvyriškos ukrainiečių kovos, Volodymyro Zelenskio lyderystės ir rusų karinių pajėgų nekompetencijos pribloškiančio smūgio taktika nepavyko. Nusistovėjo fronto linijos, prasidėjo atakų ir kontratakų bangos, karinis konfliktas įgavo pastovią formą. Karo migla tapo apčiuopiamu, į konkrečias teritorijas ir konkrečius tikslus orientuotu taktiniu žaidimu.
Mūsų vaizduotėje tai padėjo sukurti nerimą malšinantį vaizdinį, kad karas yra ten, kažkur už tūkstančio kilometrų. Su šia mintimi gyventi sunku, bet tai žymiai didesnė paguoda nei ukrainiečių kasdien patiriama masiniais bombardavimais ir dronų atakomis paremto karo realybė.
Kol mes save raminame ukrainiečių gynybos argumentu, Rusija ir jos vasalė Baltarusija nuolat organizuoja hibridinio karo atakas ne tik visame mūsų regione, bet ir Vakarų Europoje. Jie prasidėjo dar prieš plataus masto invaziją Ukrainoje, bet itin suaktyvėjo Rusijai patiriant sunkumų fronte ir bandant susilpninti Ukrainos sąjungininkų valią.
Amunicijos sandėlių Čekijoje sprogdinimas, Lenkijos geležinkelių sistemos gadinimas, dronų atakos Rumunijoje, dronai virš Danijos ar Vokietijos oro uostų, sprogstantys siuntiniai, dezinformacijos atakos ir visų prorusiškų veikėjų rėmimas nacionaliniuose rinkimuose.
Lietuva tokių atakų taip pat turi pakankamai, kad suprastų esanti hibridinio karo taikinys. Nuo „Ryanair“ lėktuvo prievartinio nutupdymo Minske iki migrantų krizės kėlimo mūsų pasienyje. Nuo išpuolių prieš rusų ar baltarusių opozicijos atstovus mūsų šalyje iki kontrabandinių balionų, siunčiamų būtent taip ir tada, kad tai pakenktų mūsų oro uostų darbui. Nuo mūsų piliečių verbavimo ir sulaikymo iki pastangų palaužti Lietuvos politinio elito vienybę sankcijų klausimu.
Kol mes save raminame ukrainiečių gynybos argumentu, Rusija ir jos vasalė Baltarusija nuolat organizuoja hibridinio karo atakas ne tik visame mūsų regione, bet ir Vakarų Europoje.
Baltarusija nuo pat karo Ukrainoje pradžios buvo aktyvi Rusijos sąjungininkė ne tik naikindama ukrainiečių tautą, bet ir keldama neramumus, kenkdama ir grasindama visam regionui. Už visų ekonominių Baltarusijos interesų ir pragmatiškos diktatoriaus Lukašenkos politikos visų pirma slypi tiesa, kad jo valdoma teritorija yra tik platforma Kremliaus hibridinėms atakoms.
Tuo metu net ir sankcijas Baltarusijos trąšų gabenimui per mūsų teritoriją pritaikiusi Lietuva tapo platforma baltarusių kelionėms, galimybei įsidarbinti Europos Sąjungos rinkoje ir galimybei gauti už savo veiklą eurų. Po lėktuvo nutupdymo griežtas sankcijas savo oro vežėjui gavusi Baltarusija keliautojų pavidalu autobusais pradėjo plūsti į juos mielai aptarnaujantį Vilniaus oro uostą.
Lietuvos vežėjai ir kai kurie smulkiojo verslo atstovai sąmoningai prisidėjo prie sankcijų apėjimo ir tolesnio prekių gabenimo jau ne tiesiogiai į Rusiją, bet per Baltarusiją kažkur, kur tik panorės baltarusių vežėjai. Pranykus eksportui į Rusiją staiga suklestėjo Kazachstano, Kirgizijos ir kitų aplinkinių valstybių rinkos.
Viena ranka bausdami Baltarusiją už prisidėjimą prie hibridinio karo veiksmų, neprincipingu požiūriu į sankcijų taikymą, spaudimo kūrimą ir Lukašenkos režimo smaugimą, kita ranka atvėrėme daug alternatyvių durelių, kurios padėjo nuleisti garą ir kai kuriais atvejais netgi pasiūlė platesnes galimybes baltarusiams daryti įtaką mūsų teritorijoje.
Tuo metu net ir sankcijas Baltarusijos trąšų gabenimui per mūsų teritoriją pritaikiusi Lietuva tapo platforma baltarusių kelionėms, galimybei įsidarbinti Europos Sąjungos rinkoje ir galimybei gauti už savo veiklą eurų.
Pagalba baltarusių opozicijai tapo iki galo neįgyvendinta strategija, kurioje atsivėrusios spragos nebuvo taisomos. Net ir po Valstybės saugumo departamento pripažinimo, kad jie negali sukontroliuoti didžiulio atvykstančių ir išvykstančių priešiškos valstybės piliečių srauto, pokyčių neįvyko. Nesukuria jų ir tolesnis sienos atidarymas, kai tik šiokį tokį nepatogumą pajuto rizikuojantis Lietuvos verslas.
Karo tikrumo minties nenorinti įsisąmoninti Lietuva pasirinko gyventi hibridinės taikos idėja. Kas yra hibridinė taika? Panašiai kaip ir hibridinio karo atveju, čia vyrauja taktinis kompleksiškumas. Tik tą kompleksiškumą įvairiose srityse mes taikome tam, kad palaikytume taikos iliuziją mus hibridinėmis atakomis šeriančių priešų akivaizdoje.
Kai tik atveriamos sienos, Lietuvos vežėjai ir vėl keliauja su kroviniais per sieną tam, kad nugabentų juos į Rytų pusę. Lietuviška produkcija, įvairūs svarbūs technologiniai komponentai iki šiol paslaptingais keliais vis dar keliauja ir yra panaudojami mus okupuoti ketinančių valstybių pramonėje.
Priešiškos valstybės gyventojai Vilniaus oro uostą paverčia praktiškai antruoju Minsko oro uostu. Nenutrūkstantis autobusų srautas prisideda prie visų galimų nepatogumų įveikos. Baltarusijos piliečiai įsidarbina ir laikinuose darbuose, konkurencinėje kovoje nugalėdami ir išstumdami pastovių ir patikimų darbo sąlygų norinčius vietinius.
Šiomis hibridinės taikos sąlygomis Lietuva tampa labai patogiu taikiniu tiems, kurie nori išnaudoti neprincipingą sankcijų politiką ar institucijų negebėjimą užtikrinti įstatymų laikymosi ar atsakomybės.
Šiomis hibridinės taikos sąlygomis Lietuva tampa labai patogiu taikiniu tiems, kurie nori išnaudoti neprincipingą sankcijų politiką ar institucijų negebėjimą užtikrinti įstatymų laikymosi ar atsakomybės.
Dar daugiau – hibridinėje taikoje vis drąsiau pasigirsta kolaborantiški raginimai apskritai atverti duris Lukašenkos režimui vežti trąšas, kaip mėgstama sakyti, draugauti ir prekiauti. Tokius balsus sustiprina ir padrąsina nuo demokratijos gynybos Europoje nusigręžusios JAV prezidento administracijos žaidimėliai ir simpatijos diktatoriams.
Lietuva šiuo metu yra itin sudėtingoje išorės ir vidaus politikos būklėje. Mūsų politikoje nėra politikos, mūsų politiniame elite nėra stiprių lyderių. Tokioje situacijoje išbudinti gali tik labai šaltas ir savikritiškas situacijos įvertinimas.
Supratimas, kad hibridinės taikos sąlygomis gyventi neįmanoma, kai prieš tave vykdomi hibridinio karo veiksmai. Arba laikysimės savo nuostatų griežtai ir principingai, gebėsime aukoti trumpalaikį patogumą ir naudą dėl ilgalaikės saugumo idėjos, arba hibridinė taika pamažu taps hibridiniu pralaimėjimu.
