JAV prezidentas žadėjo karą Ukrainoje išspręsti jau pirmąją savo antrosios kadencijos dieną. Vėliau – po kelių savaičių. Dar vėliau – po kelių mėnesių. Panašu, kad artėjame prie ribos, kai Nobelio taikos premijos vaikymasis Donaldui Trumpui neišvengiamai nusibos ir jis paliks problemą spręsti norintiesiems Ukrainos ir Europos koalicijos. Kodėl pastangos tokios beviltiškos?
JAV ir Rusijos delegacijų susitikimas Aliaskoje tapo ir politiniu, ir viešųjų ryšių fiasko. Didžiausias XXI amžiaus masinis žudikas Vladimiras Putinas pasimėgavo seniai nematytu dėmesiu, viešai žemindamas tiek D. Trumpą, tiek tuos, kuriems tarptautinės teisės, demokratijos ar laisvės gynybos sąvokos dar kažką reiškia.
Ne ką geriau atrodė ir kai kam optimizmo sukėlęs Volodymyro Zelenskio ir Europos lyderių vizitas Vašingtone. Tik glostomas, myluojamas ir nuolat pagiriamas D. Trumpas sugebėjo išsėdėti susitikime, kurio tikslas buvo pademonstruoti bent jau teorinę paramą už demokratinį pasaulį besikaunantiems ukrainiečiams.
Europiečiams pavyko gauti aptakų pažadą, kad amerikiečiai suteiks „saugumo garantijas“, kurios redukavimo būdu pamažu atrodo kaip galimybė bent jau įsigyti oro gynybos sistemas ir kitokią ginkluotę, kurios alternatyvų Europoje šiuo metu nėra. Paprastai sakant, užsitikrintas bent jau karinio ekonominio bendradarbiavimo su JAV tęstinumas.
Bet apskritai karo kontekste D. Trumpas tiesiog atkartoja V. Putino teiginius ir dėl asmeninių priežasčių yra perėmęs Rusijos diktatoriaus karo logiką. Ukrainai palengva bandoma įsiūlyti kapituliacijos aktą, atiduodant net ir tas žemes, kurių per pusketvirtų metų kovą rusai nesugebėjo okupuoti.
Negirdime jokių kalbų apie tai, kaip turėtų būti nubaustas agresorius, nebeliko ir naujų sankcijų pažadų, o JAV prezidentas jau net nebesislėpdamas ne tik ploja katučių raudonu kilimu žengiančiam Ukrainos genocido vykdytojui, bet ir nutraukia susitikimus su Europos politikais tam, kad informuotų jį apie derybų progresą. Dar daugiau – džiaugiasi V. Putino patarimais, kaip klastoti rinkimus ir Amerikoje.
Kodėl vis dar galingiausios pasaulio valstybės diplomatinės pastangos užbaigti žmonių žudynes Ukrainoje yra tokios beviltiškos? Šalia jau minėtų asmeninio susižavėjimo V. Putinu aplinkybių, mes pirmą kartą XX ar XXI amžiuje girdime JAV prezidentą, kalbantį ne kaip liberalios demokratijos lyderį, o kaip absoliučiai transakcinį politiką.
D. Trumpas nė karto neužsiminė apie tai, kokia Ukraina turėtų būti po karo, kokio pasaulio dalimi ji turėtų tapti. Nė karto viešai nepasmerkė ir to, kokio pasaulio dalimi visiems siūlo tapti kraugeriškas Putino režimas Rusijoje. Vienintelė skirtis, kurią šio karo akivaizdoje įvardijo JAV prezidentas, – valstybių karinės galios skirtumas.
Keliuose savo interviu po Aliaskos susitikimo D. Trumpas dėstė apie „antrąją pasaulio galią Rusiją“ ir protino V. Zelenskį, kad šio valstybei nederėjo pradėti karą su „dešimt kartų galingesne priešininke“.
Pirmą kartą naujojo pasaulio istorijoje mes girdime „demokratijos ir laisvės švyturiu“ besivadinančios valstybės vadovą, kalbantį tokiomis kategorijomis, kuriomis iki šiol kalbėdavo diktatoriai. Josifas Stalinas kažkada klausė, kiek divizijų į derybas norėtų įtraukti popiežius, o Mao Dzedongas teiravosi, kiek milijonų savo žmonių pasirengę paaukoti vakariečiai, jei jie gali į karo mėsmalę pasiųsti keturiasdešimt milijonų.
Ryškus skirtumas tarp susitikimų Aliaskoje ir Vašingtone buvo tai, kad pirmajame nebuvo girdėti jokios demokratinės retorikos. Antrajame – demokratijos gynybos pusėje stovėjo Ukraina ir europiečiai. JAV prezidentas demonstruoja norą išspręsti konfliktą, bet daro tai be jokio pasirengimo, be jokių rimtesnių pastangų ir ne tik pats žavėdamasis Rusijos diktatoriaus galia, bet ir primesdamas diktatoriškas galios politikos kategorijas visam likusiam pasauliui.
Ir tai labai nuoseklu. D. Trumpas ir jį supantys antrosios kadencijos administracijos atstovai – tokie kaip viceprezidentas J. D. Vance‘as ar kardinaliai savo pažiūras pakeitęs valstybės sekretorius Marco Rubio – priklauso Amerikos politikos flangui, kuris skelbia karą demokratiniam liberalizmui ir liberalizmo idėjų pagrindu sukonstruotai pasaulio tvarkai.
Postliberalizmo ideologijoje nebegalioja tie teisėtumo ar valstybių suverenumo principai, kuriuos kurdami lyderiavo ankstesni Amerikos politikai. Dabar JAV stoja į gretas tų valstybių, kurios mano, kad esminė valstybės ar net civilizacijos išgyvenimo sąlyga yra ne tautos apsisprendimo laisvė, o karinė, ekonominė ir technologinė galia.
Šiame pasaulyje ir jo postliberalistinei logikai natūralus Amerikos sąjungininkas yra ne apie demokratinius principus plonu balseliu priminti bandantys europiečiai, o apie savo žemes ir savo teisę naikinti, keisti ribas ir užkariauti, paimti jėga rėkianti Putino Rusija.
Net ir Lietuvoje vis dar populiarumo sulaukianti kova su liberalizmu atvedė prie logiškų savo pasekmių, kai mūsų suverenumą ir galimybę turėti savo balsą užtikrinusi tarptautinės teisės, susitarimų, principų ir lygiateisiškumo, kylančio ne iš vienodos galios, o vienodo teisėtumo, tvarka yra ardoma mūsų akyse.
Jokie bandymai asmeniškai meilikauti, prisigerinti ar įsiteikti diktatoriškos politikos apologetams čia nepadės ir pagal postliberalio pasaulio tvarką mes būsime neišvengiamai padėti ant stalo suvalgyti. Tai turėtų suprasti ir, panašu, jau pradeda suprasti net ir tie Rytų Europos politikai, kurie iki šiol liberalizmą vartojo kaip baisiausią keiksmažodį.
Vienintelė galimybė išsisukti nuo geopolitinio patiekalo lemties – Ukrainos klausimą perimti iš tingaus ir Rusijai pataikaujančio JAV lyderio ir pradėti kalbėti demokratinio, demokratiją ginančio pasaulio balsu.
Net ir amerikiečiams atvirai stojant į demokratijos priešų klubą, padėtis nėra tokia beviltiška. Tereikia nesusitaikyti su tuo, kad tarptautinė teisė, teisingumas ir principais paremtas elgesys šiuo metu atvirai žeminamas ir niekinamas. Kovoti už tai, kas garantuoja mažųjų valstybių bei tautų išlikimą ir galimybę kalbėti lygiateisiškai.
Duoti griežtą atsaką postliberalizmui, siūlančiam ne konstruktyvią alternatyvą, o sugrįžimą į laikus, kai vienintelis išgyvenimo kriterijus buvo galia ir ryžtas naikinti. Tikiu, kad Europoje tam dar yra valios.
