Daugiau nei treji metai karo palieka savo fizinių ir psichologinių randų. Viltis matyti pasaulį sąžiningai padalijant kaltes, nuoskaudas, teisingumą ir džiaugsmą tikrovėje atsimuša į faktų pilkumą. Vieni žūsta kovoje, kiti lieka gyventi skausme, treti – stebėti beviltiškume. Karo tikrumas nuvilia, sekina, verčia vis jautriau išgyventi nejautrą ir absurdą. Ar įmanoma apmąstyti šį nuovargį?
Kai Antikos išminčius Herakleitas skelbė, kad „karas yra visa ko tėvas ir valdovas“, jis negalėjo numanyti modernaus karo banalybės. Naujausios žudymo mašinos dažniausiai nepalieka galimybės kariui sutikti mirtį bent jau žinant savo žudiką. Matant įsiutusias, sutrikusias ar persigandusias jo akis. Šiame kare mažai orumo, teisingumo ar erdvės žmogaus protui.
Ne tik kariai, bet ir civiliai žūsta nuo bežadžių bepiločių orlaivių, betikslių raketų atakų. 21 amžiaus pasaulis stebi, kaip Rusija užsiima ukrainiečių tautos, kultūros genocidu. Suprasdama, kad negali palaužti besipriešinančios tautos kovinės dvasios, tiesiog meta resursus lėtam ir nuosekliam jos naikinimui.
Ukrainos žmonės herojiškai laikosi kovoje prieš agresorių, negaudami visos žadėtos paramos, senkant resursams, išduodami pagrindinių sąjungininkų ir, svarbiausia, aukodami geriausių savo piliečių gyvybes. Jų kova už savo ir tautos laisvę pritraukė daug paramą renkančių, pagalbą teikiančių, pabėgėlius ar sužeistuosius priimančių savanorių.
Nuo pat karo pradžios Lietuva buvo viena aktyviausiai Ukrainą remiančių valstybių. Buvo aiškus politinis ir visuomeninis konsensusas, kad ukrainiečių kova yra ir mūsų saugumo garantas. Kol Rusija vietoje trijų dienų pergalingos invazijos turi ketvirtus metus vargti, kad išpildytų bent jau dešimtadalį kruviniausio šio amžiaus diktatoriaus ambicijų, tol mūsų regionas yra saugus nuo realių grėsmių.
Deja, karo nuovargis apima ne tik tuos, kurie iš tiesų aukoja savo gyvybes laikydami frontą ir ne tik tuos, kurie užnugaryje stengiasi išlaikyti valstybės ir visuomenės funkcionavimą. Nuovargis pradeda veikti ir stebinčius, palaikančius, neabejingus ir bandančius nepasiduoti abejingumui. Tai jausti ir Lietuvoje.
Viešojoje erdvėje vis drąsiau jaučiasi tie, kurie ne tik ragina nustoti remti Ukrainą ar nuolat šmeižia bei niekina paramos pastangas.
Aukščiausiame lygmenyje tvyro politinis nuovargis, pasireiškiantis kaip vis mažesnis pasipriešinimas dezinformacijai, melui ir sąmoningam karo Ukrainoje diskreditavimui. Viešai pažadus padėti okupantams surasti ir žudyti savo bendrapiliečius dalijantis Konstitucijos laužytojas tampa valdančiosios koalicijos dalimi. Jo nepailstamai liejamas melas ir šmeižtas legitimuojami kaip savita nuomonė.
Viešojoje erdvėje vis drąsiau jaučiasi tie, kurie ne tik ragina nustoti remti Ukrainą ar nuolat šmeižia bei niekina paramos pastangas. Garsiai pradedama kalbėti ir apie būtinybę tartis, o gal net atnaujinti santykius su Rusija ar bent jau jos satelite Baltarusija. Lietuvos interesų išdavystei prilygstančios kalbos pamažu slenkasi link to, kad taptų „kitokia nuomone“.
Nenuostabu, kad dalyje visuomenės vis ryškiau pasirodo ir moralinis nuovargis. Perdegimas akivaizdoje aiškaus melo, neteisingumo, nepakankamų pastangų, nepakankamo įvertinimo ar tiesiog suvokimo, kad šis karas neturi absoliučiai laimingos ar teisingos pabaigos.
Vis inertiškiau ir emocingiau dalijamasi interesais ar garbe ir Ukrainą remiančių savanorių, apie karą informuojančių, propagandos naratyvus ar piktybinius išpuolius demaskuojančių gretose. Kasdienių intrigų migla paslepia bendrus vardiklius ir tikslus. Reikalaujama vis ryžtingesnio asmenybių, procesų ar reiškinių skirstymo į gėrio ir blogio kategorijas, bet kokius abejonės, kritiškumo ar susilaikymo nuo greitų sprendimų pavyzdžius paverčiant silpnumo ar net išdavystės ženklu.
Perdegimas akivaizdoje aiškaus melo, neteisingumo, nepakankamų pastangų, nepakankamo įvertinimo ar tiesiog suvokimo, kad šis karas neturi absoliučiai laimingos ar teisingos pabaigos.
Dvejų pandemijos ir trejų karo metų sutraukytas stabilumo ar bent jau ateities nuspėjamumo jausmas stipriai veikia ir individualiame lygmenyje. Galbūt išmokome geriau dorotis su stresu, bet ši kova reikalauja nuolatinių, augančių pastangų. Ne tik savistabos, savikontrolės, savęs nuraminimo, bet ir empatijos kitiems, pastangų susikalbėti, susigaudyti nuolat plaukiančiame informacijos sraute, kintančiose emocijose ir visuomenės procesų bangavimuose.
Šioje bendroje nuovargio, neteisingumo jausmo, nusivylimo atmosferoje lengva pamesti vertybinius orientyrus. Lengva griebtis patogiausių ir parankiausių sprendimų, paprasčiausių aiškinimų, dichotomiško pasaulio skirstymo į tuos, kurie už teisybę, ir tuos, kurie buvo bičiuliai, o dabar yra tikrų tikriausi išdavikai.
Beje, tokiu būdu iš akiračio išleidžiant tuos asmenis ir įvykius, kurie išties kenkia valstybingumui, politinių ir teisinių institucijų darbui bei subtiliai iriam visuomenės pasitikėjimo audiniui. Kartu pakenkiant procesams, kurie galėtų prisidėti prie bendrojo tikslo – sėkmingos Ukrainos kovos ir bent kiek didesnės ukrainiečių gerovės.
Karas dažnai vaizduojamas kaip visą pasaulį į savas vietas sudėliojantis baigtinis procesas. Gėrio ir blogio išskyrimas, teisingumo triumfas ir neteisingumo krachas, prasmingos aukos ir nugalėta beprasmybė. Bet visi liudijimai mums dar ir dar kartą kartoja, kad karas neturi nei teisingumo, nei grožio, nei, deja, galutinės istorijos baigties.
Vienintelė viltis – išsaugoti karo akivaizdoje žmogiškumo jausmą, orumą ir tikėjimą tolesniu gyvenimu. Išsaugoti tuos bendruosius principus, kuriuos nori paneigti tavo priešas. Elgtis kaip įmanoma solidariau, prasmingiau ir teisingiau. Tikėti draugyste ir geranoriškumu. O jei kam nors nebesitiki, įkvėpti to tikėjimo pavyzdžiu ar pasitikėjimo kreditu.
Kaip Ericho Marios Remarque‘o knygoje „Kelias atgal“ kalba pagrindinis herojus Ernstas Birkholcas: „Gal niekada nebegalėsiu būti visiškai laimingas, – turbūt šitą galimybę sugriovė karas, – ir visur būsiu šiek tiek prašalietis, ir niekur nesijausiu kaip namie, bet turbūt niekada nebūsiu ir visiškai nelaimingas, nes visada bus kas nors, kas mane prilaikys, kad ir mano rankos arba koks medis, arba alsuojanti žemė.“
