Gėda yra jausmas, kuris užplūsta, kai patiriame, kad mūsų veiksmai, pasisakymai ar mes patys neatitinkame tam tikros normos. Kai suprantame pasielgę neteisingai, blogai, ne taip, kaip pridera. Ar patys jaučiamės blogesni, netinkami, neverti. Šiuolaikybė skatina gėdą įveikti. Bet ar begėdystė nėra tokia pat pavojinga kaip ir disciplinuojantys gėdos pančiai?
Vienoje iš diskusijų apie Kultūros asamblėjos protestą teko susidurti su požiūriu, kad „riba buvo peržengta“, kai Rumunijoje, po Oskaro Koršunovo teatro spektaklio, aktoriai paragino rumunų publiką kartu sureaguoti į prezidento sprendimą skirti ministru absoliučiai kompetencijos neturėjusį ir tame poste vos savaitę išbuvusį kandidatą. Ta reakcija buvo bendra skanduotė: gėda Nausėda.
Šį sprendimą kritikavę diskusijos dalyviai teigė, kad neteisinga vidines Lietuvos politines problemas aptarinėti užsienyje. Suprask, rumunų publikai neturėtų rūpėti mūsų politikos būklė. Viešai apie ją kalbėdami ir protestuodami darome reputacinę žalą valstybei.
Mano manymu, tai ne tik klaidinga pozicija. Atvirkščiai, gėdos akcentavimas parodo, kad mūsų politikoje dar liko gyvasties. Dar liko pajutimo ir supratimo, kad viešoji ir privati moralė turi savo skirtis, kad poelgių moralumas dar gali būti vertinamas, kad asmeninė politikų atsakomybė matuojama ne tik palaikymo reitingais, bet ir pasmerkimu dėl principų, susitarimų, pažadų nesilaikymo.
Paprastai sakant, mūsų politikoje gėda vis dar svarbi. Dar yra politikų, į kuriuos galima apeliuoti vartojant asmeninės gėdos sąvoką. Ir tai yra sveikatos ženklas laikais, kai moralinė transgresija pasiglemžia vis daugiau filosofinės etikos ir jos įtampų iš teisės ir politikos lauko.
Dar yra politikų, į kuriuos galima apeliuoti vartojant asmeninės gėdos sąvoką. Ir tai yra sveikatos ženklas laikais, kai moralinė transgresija pasiglemžia vis daugiau filosofinės etikos ir jos įtampų iš teisės ir politikos lauko.
Pastarojo dešimtmečio populizmas pasižymi viena ryškia ir visus jo veikėjus subendrinančia savybe – gėdos įveika. Tai, kas ilgus metus buvo laikoma tradicine vakarietiškų demokratijų politine etika, elgesio ir retorikos normomis, yra sąmoningai naikinama. Ribos nuolat tikrinamos ir joms pajudėjus tuojau pat nutrinamos, nebesuteikiant galimybės grįžti prie buvusio normatyvumo.
Žinoma, ryškiausias tokios moralinės transgresijos pavyzdys – JAV prezidentas Donaldas Trumpas, savo rinkimų kampaniją pradėjęs nuo melagingų kaltinimų tuomečiam šalies prezidentui Barackui Obamai gimus ne Amerikoje ir pratęsęs asmeniniais išpuoliais prieš kitų kandidatų vardus, išvaizdą, jų šeimas ir emociškai skausmingiausias temas.
Kai kurių apžvalgininkų agresyvia politine komunikacija ar net charizma vadinamas D. Trumpo elgesys buvo paprasčiausias išpuolis prieš amerikietiškos politinės tradicijos normas. Vulgarios leksikos, įžeidimų, šmeižto, žeminimo įteisinimas viešojoje erdvėje. Patekus į politinę galios poziciją tai tapo ir iššūkiu visai JAV teisinei sistemai, pirmą kartą susiduriančiai su taip įžūliai ir ryžtingai ją ignoruojančiu prezidentu.
Nenuostabu, kad didžiausiu šiuolaikybės populizmo ginklu tapo socialiniai tinklai. Viešosios erdvės tęsinys, kuris funkcionuoja maitindamasis mūsų privatumu, pamažu naikindamas jį ir iškeldamas į dėmesio centrą tuos, kurie sugeneruoja daugiausiai dėmesio. O vienas geriausių dėmesio generatorių – normas, susitarimus ar tiesiog etiką laužantis elgesys.
Politiniai populistai puikiai funkcionuoja tokioje pilkojoje zonoje, kurioje jų teiginių teisingumą ar moralumą sunku įvertinti, o pagrindiniu kriterijumi yra laikoma dėmesio ar reakcijų aritmetinė pergalė prieš kitus tinklo dalyvius.
Tiesa, tikrovėje vis dar tenka atsimušti į teismų sistemą, išskirtiniais atvejais lėtai ir nerangiai, bet visgi vertinančią atskirus pasisakymus kaip šmeižtą ar neapykantos kalbą. Bet ir šis procesas dėl savo vangumo neatbaido nuo greito politinio uždarbio užverčiant socialinius tinklus begėdiškais melais, grasinimais, dezinformacija ar provokacijomis.
Politiniai populistai puikiai funkcionuoja tokioje pilkojoje zonoje, kurioje jų teiginių teisingumą ar moralumą sunku įvertinti, o pagrindiniu kriterijumi yra laikoma dėmesio ar reakcijų aritmetinė pergalė prieš kitus tinklo dalyvius.
Lietuvos politiniame gyvenime jau atsirado ir valdančiojoje koalicijoje įsitvirtino politinė gauja, kurios vadovas veikia vienu ir paprastu principu – nejausti gėdos ir neprisiimti atsakomybės. Laužomos visos nusistovėjusios normos, visi etikos standartai, visi įsipareigojimai laikytis ne tik demokratinių formų, bet ir kreipti dėmesį į turinio demokratiškumą.
Ir šiame procese neatsiranda veikėjų, kurie šį begėdystės triumfą sustabdytų. Visuomenės atsakas ir reikalavimai sugrąžinti gėdos, vadinasi, ir pagarbos, kriterijų į politinį gyvenimą yra atmušami raginimais nekreipti dėmesio. Valstybė toliau veikia savo struktūra, bet tikėjimas bendromis žaidimo taisyklėmis vis labiau menksta.
Gėdos įveika dažnai sutapatinama su išsilaisvinimu. Bet tai tik dalis tiesos. Gėda funkcionuoja ne tik kaip išorės disciplinavimo instrumentas, verčiantis mus paklusti primestoms normoms. Kartu tai yra ir užtikrinimas, kad mūsų vidiniai susitarimai veiks, jų bus laikomasi. Užtikrinimas, kad sąžinė ir asmeninė moralė dar kažką reiškia politiniams sprendimams ir valstybės likimui.
Lietuvos politiniame gyvenime jau atsirado ir valdančiojoje koalicijoje įsitvirtino politinė gauja, kurios vadovas veikia vienu ir paprastu principu – nejausti gėdos ir neprisiimti atsakomybės
Begėdystė, atviras melas, šmeižtas, niekinimas yra ženklai, kurie rodo, kad šiems vidiniams susitarimams vis mažiau pagrindo. Nebelieka to moralės pagrindo, kuris demokratijoje leidžia pasitikėti pačiu valstybės veikimu. Tikėti, kad galia bus perduota pagal pilietinę valią, kad teismai vertins lygiavertiškai, kad visuomenėje atsiras vietos visų balsui, o minties ir sąžinės laisvė bus skleidžiama ne pagal kažkieno įsakus.
Vakarietiškasis antidemokratinis populizmas plinta ne tik pats naudodamas begėdystę kaip sėkmingą dėmesio ir reakcijų auginimo priemonę. Jis rodo pavyzdį ir skatina – nustokite laikytis susitarimų ir normų. Nustokite gerbti kitų orumą, nustokite jausti įtampą dėl sąžinės priekaištų, savo žodžių ir darbų neatitikimo. Visi kiti yra tik priešai, o visas politinis žaidimas yra tik jų naikinimas.
Gėda yra būtina sveikos politinės (ir ne tik) visuomenės dalis. Kai politikai nebejunta gėdos prieš visuomenę, kai visuomenėje įsivyrauja asmeninės begėdystės instrumentalizavimas, pradeda trupėti ir valstybingumo pamatai.
Metas grįžti prie politinių ir asmeninių sprendimų, kurie kyla iš gėdos. Kad ir kaip sunku, kad ir kaip nemalonu, bet tik toks kelias atveda prie atsakomybės, vadinasi – ir grįžtančio pasitikėjimo.
