Pastaruoju metu stebime vis ryškesnę tendenciją, kai teisėsaugos tyrimai ar net teismo sprendimai nebetampa politinio vertinimo dalimi. Žmonės renkasi teisiamus ar teistus politikus, ne tik politika, bet ir teisė jau atskiriama nuo moralės. Kodėl silpsta ryšys tarp teisingumo ir teisėtumo? Kas ir kaip formuoja mūsų nuomonę apie teisingumą?
Esame įpratę matyti autoritarinių valstybių lyderius, kurių kelias į valdžią prasideda nuo likusiųjų valdžių paėmimo. Turbūt svarbiausias žingsnis šiame kelyje – teismų kontrolė. Būtent įstatymų aiškinimo ir taikymo procesas yra svarbiausias suimant į vieną kumštį likusias galios institucijas. Kai tu sprendi, kas teisėta ir kas ne, nebelieka galimybės ištrūkti iš tavo valdžios pančių.
Bet pastaraisiais metais teismų valdžiai ir jos atskyrimui nuo politinių institucijų metamas iššūkis ir pripažintose demokratijose. Atsiranda vis daugiau demokratiškai išrinktų lyderių, kurie neigia, nesureikšmina, nevertina ar tiesiog ignoruoja teismų sprendimus. Palaiko juos ir labai jautriai žiūri, kai jie liečia oponentus, bet nekreipia dėmesio ir visomis priemonėmis bando trukdyti ar viešai nureikšminti tuomet, kai jie paliečia jų pačių veiklą.
Tokie lyderiai kaip Donaldas Trumpas, Benjaminas Netanyahu, Robertas Fico, Jaroslawas Kaczynskis ar Viktoras Orbanas ne tik bando daryti įtaką teismų darbui, bet ir patys turėję vienokių ar kitokių teisinių problemų, kurios buvo paverstos politinio žaidimo dalimi.
Ryškiausiai šios tendencijos kontekste šviečia Donaldas Trumpas, kurio tiesioginių įsakų potvynis buvo palydėtas JAV Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų pasipriešinimo ir vykdymo užblokavimo. Bet D. Trumpo administracija visiškai nesureikšmina šių atmetimų ir toliau tęsia savo veiklą taip, lyg teismai šalyje neegzistuotų ar jų nuomonė būtų rekomendacinė.
Teisingumas, kurį savo rinkėjų būriui žada populistiniai politikai, vis dažniau peržengia teisėtumo ribas arba teisėtumo klausimas apskritai nustumiamas į šoną. Dar pavojingiau tai, kad prireikus imamasi priemonių tam, kad neteisingumas, represiniai ar baudžiamieji veiksmai būtų įteisinti, taptų teisės lauko dalimi, nekreipiant dėmesio į teisininkų bendruomenės pasipriešinimą.
Atsiranda vis daugiau demokratiškai išrinktų lyderių, kurie neigia, nesureikšmina, nevertina ar tiesiog ignoruoja teismų sprendimus.
Čia privalau trumpam sustoti ir apibrėžti kelias skirtis. Kasdienėje kalboje teisingumo ir teisėtumo sąvokos dažnai vartojamos kaip tapačios ar sinonimiškos. Bet jų skirtis yra labai griežta ir reikalinga demokratinei visuomenei svarstant įvairiausias moralines ir teisines dilemas.
Teisingumas yra tam tikra viešosios moralės paradigma. Joje įmanomas (ir net sakyčiau būtinas) pokytis. Mes kaip visuomenė vertiname tam tikrus procesus, reiškinius, poelgius ir pagal savo istorinį laikmetį, to laikmečio kultūrines normas apibrėžiame, kas yra tiesa ir kas yra teisinga. Kaip savo paskaitose apie tiesą ir teisines formas pažymi prancūzų filosofas Michelis Foucault: „Tiesa yra istoriška“.
Teisėtumas yra sąvoka, fiksuojanti šių teisingumo ir tiesos sąvokų perkėlimą į teisinę sistemą. Tuos įstatymų rinkinius, kuriuos suformuoja valdovai, lyderiai, ar dėl jų įvairiomis formomis susitaria visuomenės. Demokratijose tokius teisėtumo klausimus sprendžia teisės mokslui gyvenimą pašventę savo srities ekspertai, kurie nuolat balansuoja tarp įtampų arba kaip suderinti teisėtumą ir teisingumą.
Taigi, jei teisėtumas yra veikiamas viešosios teisingumo sampratos, istorinės, politinės ir kultūrinės aplinkos, tuomet dera iškelti klausimą: o kas formuluoja teisingumo sampratą?
Kaip minėtose paskaitos pastebi M. Foucault, „tam tikros tiesos sąrangos <...> yra galimos tik dėl politinių sąlygų, kurios yra dirva, brandinanti subjektą, žinojimo sritis ir santykius su tiesa“. Paprastai sakant, politinė tikrovė ne tik keičia, bet ir formuoja tai, ką mes manome esant tiesa ar teisingumu.
O kaip toje politinėje tikrovėj įtvirtinama, kas yra teisinga ir kas ne? Istoriškai susiklosčiusi praktika, kad teisingumą dažniausiai pagrįsdavo viešumas ir autoritetas. „Feodalinė sistema išmėgino ne argumentus ar apeliaciją į tiesą, o kalbančiojo galią, svarumą ar svarbą“, – paskaitose pažymi M. Foucault.
Šalia galios pozicijos, autoriteto, procesą visada lydėdavo viešumas. Ar kalbėtume apie viešus teismus, viešas bausmes ir egzekucijas, ar iki mūsų dienų atėjusią taisyklę, kad įstatymas įsigalioja jį viešai paskelbus (nuo bažnyčios durų iki „Valstybės žinių“). Viešumas ne tik patvirtina teisingumą, bet ir gali jį steigti, kurti jo jausmą.
Istoriškai įprasta, kad valdovai ar vykdomosios valdžios atstovai įtvirtindavo savo teisingumo sampratą būtent viešumu kaip instrumentu. Didžioji Prancūzijos revoliucija pagrindiniu teisingumo aktu pavertė karaliaus Liudviko XVI nukirsdinimą, tai atlikta viešai, suprantant jo neteisėtumą. Bet būtent viešas veiksmas, viešas iššūkis teisėtumui ir teisingumo deklaracija sukūrė sąlygas paversti neteisėtą teisėtu.
Panašiais principais vadovautasi ir praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio nacių valdomoje Vokietijoje, kurioje viešos represijos ar viešas susidorojimas su žydais, romais ar politiniais oponentais prasidėdavo kaip vieša akcija ir tik paskui būdavo perkeliama į teisės sritį. Fiksuojamas naujai sukurtas teisingumas.
Šį procesą gerokai keičia pakitusios viešumo sąlygos, bet savo principu jis išlieka panašus. Jei turi galią ir turi tam tikrą viešumo kontrolę, gali pabandyti suformuoti ir įteigti savąjį teisingumo vaizdinį. Ir dabarties politiniuose procesuose šios pastangos akivaizdžios kaip niekada.
Mes stebime įsibėgėjantį procesą, kai viešas neteisingumas, viešai atliekami nusikaltimai ar deklaruojamos nusikalstamos intencijos nebesulaukia visuomenės pasipriešinimo. D. Trumpas su įgudusio sukčiaus meistriškumu tiesiog viešai skelbia būsimus neteisėtus veiksmus, prisidengdamas naujojo teisingumo siekiu.
Naujosios viešumo ir galios sąlygos leidžia tokiems įtakingiems lyderiams formuoti savo teisingumo sampratą. Keisti viešąją moralę ir naikinti moralės klausimus ar jų keliamas įtampas apskritai. Teisinga yra tai, ką pasako tavo lyderis ar partija. Neteisinga yra visa tai, ką daro tavo politiniai oponentai ar žmonės, kurie tau tiesiog nepatinka.
Tada jau tik klausimas – kurie pirmieji pribėgs prie institucijų kontrolės ir sugebės savąją iškreiptą teisingumo sampratą paversti teisėtumu arba nuneigs pačią teisėtumo reikšmę: „teisėjai korumpuoti, papirkti, demokratai, liberalai, mūsų politiniai priešai“.
Atskyrę moralę nuo politikos ir vis greičiau skriedami į tai, kad atskirsime ją ir nuo teismų valdžios, turėsime atsiremti ir į logišką klausimą: o kam išvis mums reikalinga moralė? Galbūt esame nauja ir drąsi visuomenė, kurioje visus klausimus išspręs galios santykių subalansavimas ar komunikacinės strategijos?
Į šį klausimą puikiai yra atsakęs Jonathanas Sacksas, knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“ pateikęs dviejų XIX amžiaus mokslininkų pavyzdį. Tai – Charlesas Darwinas ir Alexis de Tocqueville‘is.
„Kad ir kokie skirtingi buvo jų interesai ir tyrinėjamos sritys, abu galiausiai aptiko iš esmės tą patį dalyką. Abu pastebėjo reiškinį, kuris nepaprastai juos glumino, ir priėjo prie panašios išvados, kad bet kokios formos kolektyviniam sugyvenimui reikia ir konkurencijos, ir bendradarbiavimo. Moralė – bendradarbiavimo sritis. Čia konkurenciją atidedame į šalį ir atvirai ar netiesiogiai sakome: dirbkime drauge dėl bendrojo gėrio“, – rašo J. Sacksas.
Jautrumas viešam neteisingumo vertimui teisingumo, o vėliau ir teisėtumu, turėtų pažadinti mumyse norą kovoti už viešąją moralę ir savo asmeninius moralinius principus. Jei šis noras nepabus, vis labiau grimsime į konkurencijos, kovos ir nuolat vienas kitą praryjančių stipriųjų pasaulį, kuriame bendradarbiavimas ir bendrasis gėris taps tuščiomis, nostalgiją, bet ne politinį veiksmą gimdančiomis sąvokomis.
