Per visą Lietuvą nubangavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Vienas įstabiausių kūrinių mūsų tautos muzikos istorijoje žymi tą pilietinį judesį, kurį, priešindamasi valdančiųjų žaidimui su valstybės likimu, atliko kultūros bendruomenė. Bet tai jau ne tik vienos srities reikalas. Tai – Kultūrinis sąjūdis už Lietuvos ateitį.
Tai, kas pastarąsias savaites vyksta mūsų valstybėje, yra vienas pavojingiausių posūkių nepriklausomybės istorijoje. Pripažindami vieno politinio projekto pavojų valstybei, šalies prezidentas ir premjerė sutiko perduoti į to projekto rankas tris ministerijas. Žaisti su energetika pasirodė per daug pavojinga, tai antivalstybiniams veikėjams žaislu paversta kultūra.
Į šį avantiūrišką ir racionaliu protu nesuvokiamą veiksmą, daromą viešai pripažįstant, kad susidėta su politine jėga, kuri kelia realią grėsmę, kultūros bendruomenė atsakė aiškiu „Ne“. Ne, mes nekolaboruosime su konstitucinės priesaikos laužytojais, melagiais, chamais, prorusiškais okupantų šaukliais, kurie žada patys nurodyti koordinates, ką reiks sušaudyti ar ištremti.
Su tais, kurie jau pirmą savo darbo savaitę nusprendė „nunešti valyti“ būtent Ukrainos vėliavą. Su tais, kurie nekviesti lipa į sceną, meluoja apie susitikimų turinį, žemina, manipuliuoja, kursto neapykantą ir bando suskaldyti visuomenę, skatindami keršto ir susidorojimo nuotaikas.
Į jokius racionalius Kultūros protesto asamblėjos ir ją remiančios visuomenės argumentus dėmesys nekreipiamas, siūlomos manipuliatyvios derybos, šantažuojama, grasinama ir kartu raminama. Panašu, kad įspėjamuoju streiku šis pilietinis judesys nesibaigs.
Tai, kas pastarąsias savaites vyksta mūsų valstybėje, yra vienas pavojingiausių posūkių nepriklausomybės istorijoje.
Valdantieji dar nesuvokia situacijos rimtumo. Nesuvokia to, kad jei jie nesutvarkys situacijos kultūroje, tai kultūra, net jei ir ilgame bei sunkiame žaidime, sutvarkys juos. Ilgai ir kantriai kentėjusi kultūros, švietimo ir mokslo, kitų palaikančių, pilietiškų žmonių dalis nusprendė nebenusileisti.
Ilgą laiką dalis visuomenės stebėjo šį šokį su velniu, pasitikėdama, kad yra kažkokios raudonosios linijos, kad žaidimo dalyviai supranta, koks tai pavojingas žaidimas, ir atėjus lemiamai akimirkai priims teisingus sprendimus. Viltys ir pasitikėjimas buvo laužomi nuo pat visiems melavusios Vilijos Blinkevičiūtės pažado nesusidėti su antivalstybiniu projektu iki prezidento konstatacijų apie klaidas ir nesiderėjimą su teroristais. Su teroristais sugulta jau kitą dieną.
Dabar tapo aišku, kad apsiginti pilietiška visuomenės dalis gali tik pati. Tikslas išlieka tas pats – atimti Kultūros ministeriją iš antivalstybinio projekto. Bet kuo toliau šis judėjimas banguos, kuo ilgiau jam reiks stebėti valdančiųjų impotenciją, taisant savo strategines klaidas, tuo platesnis bus tikslų horizontas.
Labai svarbu, kad šis judėjimas, prasidėjęs nuo kultūros vardiklio, suvienijęs visų miestų, miestelių, kaimų kultūros darbuotojus, menininkus ir intelektualus, yra varomas esminės krypties – „Už“. Už pagarbą kultūrai, už pagarbą protui, už kompetenciją, už valstybingumą, už valstybės reputaciją, už vertybinę poziciją, už principus, už ribas ir normas.
Dėl šių dalykų gali sutarti didžioji dalis Lietuvos. Dėl to gali susivienyti įvairiausių politinių pažiūrų žmonės, kurie visame socialinių tinklų, gudriai pinamų viešųjų ryšių naratyvų, psichopolitikos pasaulyje dar suvokia, kad esmė yra apginti valstybės pamatą. Jei apginsime kultūrą, užtikrinsime, kad valstybė būtų valdoma proto, o ne galios kriterijais, turėsime daug gražaus laiko nesutarti ir derinti skirtis pagarbos atmosferoje.
Šis Kultūrinis sąjūdis skelbia ne užsidarymą, o atvirumą. Nes ir pats remiasi atvirumo idėja. Atviros minties, atvirumo kritikai, atvirumo alternatyvai. Vienintelė riba, kuriai durys nėra ir negali būti atvertos – antivalstybiniai, prorusiški, visuomene manipuliuojantys ir ją sąmoningai, tikslingai, entuziastingai skaldantys projektai.
Siūlau šiam Kultūriniam sąjūdžiui penkis konkrečius pasiūlymus, kurie turėtų tvyroti pagrindinio tikslo – išlaisvinti kultūrą iš priešiškų jėgų – horizonte.
Pirma. Reaguodamos ir apmąstydamos šį lūžį visuomenėje, šį teisėto pilietinio nepasitenkinimo judesį, tradicinės (kairės, centro, dešinės) partijos turėtų susitarti dėl ištikimybės demokratijai. Tai reiškia – nebeinama į susitarimus, derybas ar koalicijas su antivalstybinėmis jėgomis, kad ir kokį pavidalą ateityje jos įgytų.
Antra. Įsipareigojama ne tik politine valia, bet ir teisiniais apibrėžimais nustatyti konkrečius kompetencijų reikalavimus būsimiems ministrams.
Trečia. Kultūra, švietimas ir mokslas tampa prioritetinėmis sritimis ne politinėje retorikoje, o realiuose įsipareigojimuose. Čia kalbama ne apie finansines dalis biudžete ar vienkartinius pinigų lietus, o apie tarimąsi ir platų šių bendruomenių žmonių įtraukimą į svarbiausių šalies politinių klausimų, strategijų kūrimą. Kultūros kritika, interpretacijos, teikiami kontekstai, mokslo tyrimai, švietimo bendruomenės idėjos turi tapti įvairių sričių sprendimų pagrindu.
Ketvirta. Tiek partijos, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos, bendruomeniniai judėjimai susitaria dėl pagarbos mokslo argumentams, pagarbos dialogui ir netolerancijos manipuliacijai, sąmokslo teorijoms, neapykantos kurstymui ir skaldymui. Įsipareigojama šviesti visuomenę, savo rinkėjus mokyti pagarbos kitoms pažiūroms, mažinti jų pyktį ir nerimą, o ne jį išnaudoti.
Penkta. Griežtinama atsakomybė ir bausmių sąlygos už politinės priesaikos sulaužymą, griežtus partijų finansavimo pažeidimus, politinę korupciją, nepotizmą, ir nesantaikos kurstymą.
Šių pasiūlymų įgyvendinimas ar bent jau nuoširdi pastanga jais sekti galėtų padėti jūrai atsiremti į tvirtus ir neišplaunamus krantus.
Kodėl ši jūra banguoja? Nes užaugo karta, kuri neužmiršo savo senelių pasakojimų apie tremtį, apie beviltišką, bet dėl to ir herojišką partizanų kovą, apie disidentų veiklą, apie nesitaikstymą su sovietmečio bandymu perlaužti mus kaip tautą. Mes prisimename tėvų pasakojimus apie Sąjūdį ir net ir įšliaužę ar įropoję į laisvę su šliaužtinukais mes turime širdyje priesaką jos nepaleisti.
Kodėl ši jūra banguoja? Nes užaugo karta, kuri neužmiršo savo senelių pasakojimų apie tremtį, apie beviltišką, bet dėl to ir herojišką partizanų kovą, apie disidentų veiklą, apie nesitaikstymą su sovietmečio bandymu perlaužti mus kaip tautą.
Mes turėjome prabangą augti laisvėje, mėgautis jos galimybėmis, tapti europiečiais, pamatyti pasaulio įvairumą, jo grožį ir suvokti jo siaubą. Ir šito iš mūsų neišplėšite niekaip. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie kausis iki galo. Prie mūsų prisijungs mūsų tėvai ir mūsų seneliai, kurie užuodžia praeities okupantų smarvę nuo šio, kaip sakė režisierius Karolis Kaupinis, į vidų įsitraukto Trojos arklio.
Mums skauda dėl Ukrainos ir mes tikime galutine jos pergale. Mums skauda dėl neteisybės visur pasaulyje ir mes mokame ją atpažinti, kai ji nutinka mūsų gretose. Mes turime moralės kompasą, kuris neleidžia užsimerkti, kai viešai žeminama, meluojama, tyčiojamasi, kai žaidžiama su valstybės ir žmonių likimu.
Šita jūra banguoja. Ji banguos tik stipriau. Ir ji nuplaus visus tuos, kurie žada atverti okupantui vartus, parodyti, kur gyvena tie, kuriuos reikia nužudyti, susprogdinti ar įkalinti. Kultūroje mūsų jėga.
