20-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės formavimas įeis į istoriją. Pirmą kartą demokratinės valstybės laikotarpyje praktiškai visam vienos ministerijos valdomam sektoriui priešinantis ir reikalaujant kitokio sprendimo, buvo imtasi politinės prievartos.
Situacija, kurioje šiomis dienomis atsidūrė kultūros bendruomenė, brendo ilgai. Ministerijų vertę vis labiau siejant su jų biudžetu ir galimybe skirstyti lėšas, kultūra pamažu prarado politinį prestižą. Vis daugiau politinių partijų programose kultūros dalį rašydavo kartodami aptakius lozungus ar bendro pobūdžio pasiūlymus.
„Nemuno aušros“ gauja, gindama savo paskirtą kandidatą į kultūros ministrus Ignotą Adomavičių, kartoja, kad du dešimtmečius kultūra nebuvo rūpinamasi ir ji buvo apleista. Tai nėra tiesa. Per šį laiką Kultūros ministerija turėjo tikrai neblogų ministrų, kurie rūpinosi sritimi, įgalindavo kultūros žmones lyderystei ir protingai naudodavosi jų kompetencijomis.
Minėtas nuosmukis tvyrojo ne pačiame kultūros politikos lauke, o politinių partijų dėmesyje kultūros sričiai. Tai iš dalies susiję ir su tuo, kad patys kultūros žmonės atsainiai žvelgė į politinio gyvenimo klausimus, sąmoningai atsiribodavo arba įsitraukdavo tik į politinės biurokratijos procesus. Savotiška mada tarp intelektualų tapo deklaruoti nesidomėjimą vietos politikos procesais, pabrėžtiną nenorą gilintis ir reaguoti.
Partijos, kuri dabar žada „sukratyti visuomenę“ savo sprendimais kultūros sektoriuje, politinėje programoje buvo du sakiniai apie kultūrą. Kultūra nei šiai politinei gaujai, nei jos antisemitui lyderiui nerūpėjo ir nerūpi dabar. Kaip tada nutiko, kad jos rankose atsidūrė ir „trolinimo“ įrankiu tapo kultūros ministro postas?
Už tai galime padėkoti Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai ir, pasak jo, „iš pusės žodžio jį suprantančiai“ ministrei pirmininkai Ingai Ruginienei. Po nešlovingo, savo turto ir verslo ryšių kilmės pagrįsti negalėjusio Gintauto Palucko pasitraukimo ėjo vyriausybės performavimas. Šiame procese blefuoti ir daugiau galios įgauti bandęs Saulius Skvernelis ir jo partija buvo išmesti lauk.
Po šio išmetimo dar didesnį galios svorį įgavo lemiamus balsus įvairiuose svarbiuose balsavimuose turėsianti „Nemuno aušros“ gauja. Nesuvaldytame derybų procese jai formaliai atiteko ne tik Aplinkos ar Žemės ūkio, bet ir Energetikos ministerija. Reaguodama į tokius įvykių posūkius prezidentūra nusprendė išsaugoti sau palankų energetikos ministrą Žygimantą Vaičiūną ir užkirsti kelią galimai destrukcinei prorusiškos partijos įtakai strategiškai svarbioje ministerijoje.
Beliko tik nutarti, kuri ministerija prezidentui atrodo strategiškai mažiau svarbi ir aukotina ant „Nemuno aušros“ destrukcijos laužo. Pasirinkta aiškiai ir nedviprasmiškai – kultūra. Apie kultūrą kaip didžiausią turtą ir valstybės pamatą sapaliojęs prezidentas, trūkčiojančiu veidu turėjo tvirtinti neišvengiamybę skirti į kultūros ministrą ne tik kompetencijos neturintį, bet ir neadekvatų asmenį.
Tokią pačią dviveidystę pademonstravo ir kairiųjų pažiūrų premjerė. Puikiai matydama ir suprasdama kandidato netinkamumą ir netgi pažeminimą, kurį jo skyrimas užtrauks kultūros sričiai, ji sapaliojo apie kandidato „jautrumą, empatiškumą ir gerai sudėliotus akcentus“. Premjerė užmerkė akis ir prieš viešus homofobinius I. Adomavičiaus pasisakymus per rinkimų kampaniją, jo gebėjimą reikšti mintis, jo pažiūrų siaurumą, galiausiai, ir prieš viešai pademonstruotą elgesį su moterimis privačiame, bet šį tą pasakančiame vaizdo įraše.
Apie kultūrą kaip didžiausią turtą ir valstybės pamatą sapaliojęs prezidentas, trūkčiojančiu veidu turėjo tvirtinti neišvengiamybę skirti į kultūros ministrą ne tik kompetencijos neturintį, bet ir neadekvatų asmenį.
Ar sprendimas skirti šį asmenį kultūros lauko lyderystei buvo neišvengiamas? Tikrai ne. Jis tiesiog nebuvo politiškai patogus ar palankus išdavystei susivienijusiems prezidentui ir premjerei. Premjerei reikėjo skubiai tvirtinti vyriausybę, kad prisiektų ir teisiškai įsitvirtintų pozicijoje, prezidentui reikėjo nusikratyti tvirtinimo pareigos. Visa tai lėmė, kad buvo vienareikšmiškai spjauta kultūros bendruomenei į veidą.
Pirmą kartą istorijoje susidūrėme su situacija, kai politiniai lyderiai absoliučiai ignoravo bendruomenės racionalius argumentus, apeliavimą į sveiką protą, pagarbą, moralę, reputaciją. Norėdami išsaugoti savo politinės galios poziciją prezidentas ir premjerė nusprendė išprievartauti kultūrą ir skirti ministru visą lauką žeminantį, nekompetentingą ir savo ribotumo nesuprantantį asmenį, kurį jiems pakišo visą valstybę „trolinantis“ chamas.
Tai yra didelis smūgis valstybės demokratijai ir paskutinis perspėjimas. Šiuo metu valdžioje yra demokratiškai išrinkti ar paskirti politiniai lyderiai, kurie imasi antidemokratinių priemonių, kad stiprintų savo galią. Tą galią jie naudoja ne visuomenės labui, ne sutarimui stiprinti, o skaldyti ir valdyti bauginant, grasinant, reikalaujant ar, jei prireiks, susidorojant su kitaminčiais kritikais.
Norėdami išsaugoti savo politinės galios poziciją prezidentas ir premjerė nusprendė išprievartauti kultūrą ir skirti ministru visą lauką žeminantį, nekompetentingą ir savo ribotumo nesuprantantį asmenį, kurį jiems pakišo visą valstybę „trolinantis“ chamas.
Mes esame posūkio taške. Arba kultūros žmonės susitaikys su šiuo prievartos aktu, nuleis galvas ir keliaus į oficialius renginius, festivalius, politines iškilmes, išties rankas premijoms, sveikinimams, arba pakels galvą ir smogs savo žemintojams į dantis. Protestais, boikotais, viešu smerkimu, švilpimu, ironija, sarkazmu, pasišaipymu ir moraliai pelnytu paniekinimu.
Tie, kurie prievartauja, nori palaužti, atimti orumą ir ryžtą kautis. Geriausias atsakas – pademonstruoti valią ne tik nepasiduoti, bet ir įrodyti seną filosofinę tiesą: politinė šlovė praeina, galia prarandama ir lieka tik istorinis vertinimas.
Savo žingsniu paniekinę kultūrą tiek nevykęs strategas prezidentas, tiek galios apakinta premjerė išdavė ne tik savo deklaruotus principus. Jie šiam laikotarpiui susilpnino valstybę, supriešino visuomenę ir visam laikui įsirašė į istoriją kaip tie, kurie aukoja valstybės principus savo gerovės labui.
Kultūros bendruomenė privalo įsikasti apkasuose ir pasirengti ilgai kovai. Šios kovos už kultūros lauko savigarbą fone – demokratinės valstybės ateitis. Viva la resistance!
