Spalio 28 dieną Sudano sukilėlių Greitojo reagavimo pajėgos (Rapid Support Forces) užėmė al Fašyrą – paskutinį Sudano kariuomenės forpostą Darfūro regione. Prieš užimant Darfūro sostinę, Greitojo reagavimo pajėgų sukilėliai laikė al Fašyrą 18 mėnesių trukusioje apgultyje.
Anot Jungtinių Tautų, nuo karo Sudane pradžios daugiau nei 12 milijonų civilių buvo priversti palikti savo namus, o daugiau nei 26 milijonai kenčia nuo bado. Tačiau visas ką tik aprašytas humanitarinės katastrofos mastas rizikuoja tapti nepalyginamu su tuo, kas vyksta al Fašyre pastarąsias dvi savaites.
Praėjusią savaitę dalyvavau The Reckoning Project surengtoje konferencijoje Jeilio universitete, kur Jeilio Humanitarinių tyrimų laboratorijos vadovas Nathanielis Raymondas pristatė naujausius duomenis apie Darfūrą. Jo vadovaujama komanda, pasitelkusi palydovinę žvalgybą ir atvirus duomenis, fiksuoja žiaurumus realiu laiku. Iš kosmoso matomi kūnų laukai, ištisi kvartalai, paversti masinėmis kapavietėmis. Skaičiuojama, kad šiomis dienomis Darfūre gali būti žudoma iki 200 tūkst. civilių. Tai yra kone trigubai daugiau nei Ukrainoje ir Gazoje kartu sudėjus.
Ir vis dėlto – pasaulis tyli.
Nesvarbu, ar žiūrėtume į Vakarus, ar į Kiniją, Rusiją, ar globaliuosius Pietus – niekam Darfūras nerūpi. Niekam. Nė vienai valstybei, įskaitant Lietuvą ir Europos Sąjungą in corpore. Šio karo aukos yra beverčiai žmonės tarptautinės bendruomenės akimis. Nes joms trūksta vos vieno dalyko – geopolitinės vertės.
Tai, kas vyksta Darfūre, nėra technologijų ar informacijos trūkumo tragedija. Tai – politinės lyderystės tragedija.
Ši tragedija Darfūre atskleidžia šiurpų paradoksą: dar niekada anksčiau nevyriausybinės organizacijos nebuvo tokios technologiškai pažengusios – palydovų duomenys, atvirų šaltinių analizė, realaus laiko įrodymų rinkimas. Tai tie patys įrankiai, kuriais atskaitomybės srityje dirbantys nevyriausybininkai naudojosi Sirijoje, Ukrainoje, dabar ir Sudane. Mes jau galime matyti žudynes iš viršaus, kone sekundžių tikslumu stebėti kūnų šalinimą, dokumentuoti karo nusikaltimus, kol jie dar vyksta.
Tačiau nė vienas palydovas nepajėgus sukurti politinės valios.
Tai, kas vyksta Darfūre, nėra technologijų ar informacijos trūkumo tragedija. Tai – politinės lyderystės tragedija. Valstybės bei tarptautinės organizacijos, kurios turi galią sustabdyti žudynes, pasirenka tylėti, nes jų interesai – prekyba, nafta, sąjungos Persijos įlankoje – vertesni už žmonių gyvybes. Mano minėtos konferencijos metu N. Raymondas iš Jeilio Humanitarinių tyrimų laboratorijos teisingai pastebėjo: „Darfūras šiandien yra 21-ojo amžiaus Srebrenica, vykstanti tiesioginių palydovinių vaizdų fone.“
Per pastaruosius 15 metų tarptautinė atskaitomybės sistema padarė milžinišką pažangą. Įrodymų tam yra pilna: nuo Tarptautinės teisingumo ir atskaitomybės komisijos darbo Sirijoje iki daugybės organizacijų, šiuo metu dirbančių Ukrainoje. Tačiau ši pažanga beprasmiška, jei valstybės, turinčios galią veikti, lieka abejingos.
Technologijos gali parodyti, kur vyksta žudynės, bet jos negali priversti veikti. Tad klausimas, kuris šiandien skamba iš Darfūro – ne technologinis, o politinis. Ar mūsų pasaulyje – ir, konkrečiai, Vakaruose – dar yra jėga, kuri yra įgali sustabdyti tokio žiauraus masto žudynes?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
