Rugsėjo 11 d. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pranešė apie 52 Lukašenkos režimo politinių kalinių išlaisvinimą. Netrukus paaiškėjo, kad tarp jų yra ne tik Baltarusijos piliečių, bet ir 14 kitų Europos valstybių atstovų, įskaitant 6 lietuvius. Deja, prezidentas Nausėda, o kartu su juo ir JAV administracija bei didžioji dalis žiniasklaidos pamiršo paminėti, kad po išlaisvinimo 38 baltarusiai buvo iškart ištremti iš savo valstybės be jokio teisinio pagrindo.
Jau 30 metų prekyba politiniais kaliniais yra bene labiausiai išvystytas Lukašenkos užsienio politikos metodas. Tradiciškai 2001, 2006 ir 2010 m. prezidento rinkimai baigdavosi politiniais nuosprendžiais, tačiau prieš naujas rinkimų kampanijas politiniai kaliniai dažniausiai būdavo paleidžiami, siekiant normalizuoti Minsko santykius su Vakarais. Neregėto masto 2020 m. protestai paskatino ir neregėtą represijų bangą ir nematytą politinių kalinių skaičių. Šiuo metu tokių yra mažiausiai 1 168. Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič taikliai pastebi, kad Lukašenka paleidžia 50 kalinių, bet netrukus įkalina dar 100.
Iki 2020-ųjų Baltarusijoje vyravo praktika, kad paleisti į laisvę politiniai kaliniai nebuvo oficialiai reabilituojami, bet galėjo toliau gyventi ir veikti gimtojoje šalyje. Tiesa, būta atvejų, kai disidentai buvo netiesiogiai priversti emigruoti (pavyzdžiui, rašytojas Vasilis Bykavas nuo 1998 iki 2002 m. gyveno politinėje emigracijoje). Tačiau pirmiausia į ištrėmimo akiratį patekdavo režimui nepalankios institucijos ir bendruomenės. Ryškiausias pavyzdys – 2005 m. į Vilnių persikėlęs Europos humanitarinis universitetas, kurį šiomis dienomis Baltarusijos valdžia ruošiasi paskelbti ekstremistine organizacija.
Tremties aukų fone išsiskiria viena figūra – Mikalajus Statkevičius. Jo ryžtas atsisakyti būti jėga ištremtam iš Baltarusijos po paleidimo iš kalėjimo sulaukė dėmesio ir diskusijų Lietuvoje. Statkevičiaus politinė karjera prasidėjo dar 1991 m. Maskvos pučo metu, kai jis įkūrė nepriklausomą baltarusių karininkų draugiją, siekdamas užtikrinti savo tautai ištikimą ir nuo Rusijos nepriklausomą karininkiją. 1994 m. Lukašenkai atėjus į valdžią, Statkevičius tapo vienu iš nuosekliausių opozicijos vadų, o 2010 m. – kandidatu prezidento rinkimuose. Laisvosios Europos radijo baltarusiškos tarnybos duomenimis, nuo 2005 m. Statkevičius praleido mažiausiai 12 metų kalėjimuose. Jis ne kartą žodžiais ir veiksmais įrodė, kad pasitraukimas į egzilį jam nepriimtinas, net jeigu pasilikimas Baltarusijoje vėl reikštų kalėjimą.
Atsidūrimas Lietuvoje daugeliui buvusių politinių kalinių neabejotinai yra galimybė gyventi saugioje ir juos remiančioje valstybėje. Tačiau tremtis, kaip politinio susidorojimo priemonė, nėra grindžiama vien kilometrų atstumu. Jos esmė – atimti iš disidentų teisę oriai gyventi ir veikti savo šalyje. Kitaip sakant, tremtis, kaip reiškinys, nėra vien deportacija į Sibirą, pirmiausia tai susidorojimas su tavimi, kaip su piliečiu.
Humanitariškai vertinant, politinių kalinių paleidimas į laisvę – sveikintinas dalykas, nors nereikia pamiršti, kad tai yra mažiau nei 5 proc. visų politinių kalinių. Tačiau jų automatinis ištrėmimas už šalies ribų – ne šiaip barbarizmas, o tolesnis Lukašenkos nebaudžiamumo įtvirtinimas. Galiausiai, Statkevičiaus epizodas yra ir liūdnas priminimas apie tai, kad mūsų politinėje padangėje trūksta empatijos ir niuansuotumo. O būtent – net turėdamas tokį išskirtinį vertybinį stuburą, ilgametis baltarusių socialdemokratų pirmininkas, atsisakęs būti ištremtas iš Baltarusijos, nesulaukė jokio viešo palaikymo iš dabartinių Lietuvos socialdemokratų vadovų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
