Užvakar Niujorke baigėsi 80-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos aukšto lygio savaitė. Dalyvavo 189 šalys, tarp jų – 124 valstybių ir vyriausybių vadovai. Vis dėlto viešojoje erdvėje daugiau dėmesio sulaukė ne geopolitinės kalbos, o JAV prezidento Donaldo Trumpo pastebėjimai apie neveikiančius telesuflerį ir eskalatorių JT būstinėje.
Taip nustelbti liko ir kiti faktai – pavyzdžiui, kad pirmą kartą nuo 1967-ųjų Generalinėje Asamblėjoje kalbėjo Sirijos vadovas ar kad jau 157 JT narės pripažįsta Palestiną, t. y. net 50 daugiau nei Kosovą, su kuriuo Lietuva palaiko diplomatinius santykius.
Lietuvoje Jungtinės Tautos paprastai minimos su skepticizmu. Rasti teigiamą komentarą apie šią organizaciją lietuviškame diskurse beveik neįmanoma – ir tai nestebina. Juk pagrindinė JT užduotis, numatyta Chartijos pirmame straipsnyje, palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, šiandien atrodo sunkiai pasiekiama. Didžioji kritikos dalis tenka Saugumo Tarybai, įstrigusiai dėl piktnaudžiaujamos veto teisės. Tačiau, pažvelgus už Niujorko Saugumo Tarybos sienų, vaizdas kitoks. UNESCO Pasaulio paveldo sąraše daugėja Lietuvos objektų, mūsų kariai dalyvavo net 14 taikos palaikymo misijų – nuo Bosnijos iki Malio. Lietuva yra prisijungusi prie 134 JT konvencijų, o lietuvių ekspertais yra pasitikima JT žmogaus teisių komitete ir kitose struktūrose. Šie mechanizmai, nors dažnai nematomi, yra itin svarbūs.
Kalbant apie pastarąsias, būtent tarptautinės sutartis prižiūrinčios struktūros ir joms suteikiamos kvazijuridinės atskaitomybės galimybės yra itin svarbios Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Anot Ukrainos Generalinio prokuroro biuro duomenų, šiuo metu yra užfiksuota virš 183 tūkst. Rusijos karo nusikaltimų epizodų. Tai yra ribotas ir konservatyvus vertinimas, kadangi į jį nepatenka kasdien nutinkančios veikos Ukrainos laikinai okupuotose teritorijose. Nepaisant Tarptautinio baudžiamojo teismo tyrėjų bei Jungtinių tiriamųjų grupių pastangų, tiesiog fiziškai neįmanoma užtikrinti visų nukentėjusiųjų teisių ir prieigos prie teisingumo vien besivadovaujant tarptautinės baudžiamosios bei tarptautinės humanitarinės teisės suteikiamomis galimybėmis.
Kelios Ukrainoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos aktyviai išnaudoja tarptautines žmogaus teisių platformas būtent kaip dar vieną būdą, suteikiantį nukentėjusiesiems lankstesnį ir greitesnį kelią į teisingumą bei atskaitomybę. Tarp tokių organizacijų yra karo nusikaltimus dokumentuojantis „The Reckoning Project“, kuris visai neseniai pateikė JT ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių komitetui raportą, atskleidžiantį, kokiais būdais Rusija tęsia ukrainiečių vaikų indoktrinaciją laikinai okupuotose teritorijose – užkertant jų teises į švietimą, šeimą, tapatybę. Motyvacija rengti tokius autentiškais nukentėjusiųjų liudijimais grįstus raportus yra paprasta – tai padeda užkirsti kelią Rusijos vykdomos okupacijos normalizavimui ir apsaugoti ukrainiečius nuo atsidūrimo totalaus Rusijos nebaudžiamumo ir tarptautinės bendruomenės tylos spąstuose.
Šiomis dienomis JT išgyvena toli gražu ne geriausius laikus. Tarptautinio pasitikėjimo, ryžtingo veiksmingumo bei apčiuopiamų pasiekimų stoka yra tik keletas priežasčių tam. Bet tai nereiškia, kad jos rėmuose egzistuojantys instrumentai turi būti už dyką atiduoti į populistų ir tironų rankas. Jeigu net nevyriausybinės organizacijos gali išnaudoti JT mechanizmus, kad patrauktų Rusiją atsakomybėn, tai yra reikšminga priežastis tam, kad šiai organizacijai būtų skiriama parama.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
