Pradžia buvo simbolinė: Teisingumo ministerija tarsi atsisakė veikti globalaus teisingumo srityje – ji perdavė šią atsakomybę Užsienio reikalų ministerijai. Instituciškai tai atrodė keistokai: būtent Teisingumo ministerija per pastaruosius metus buvo sukaupusi realią patirtį ir reputaciją šiuo klausimu – nuo Lietuvos ieškinio prieš Baltarusiją Tarptautiniame Teisingumo Teisme, iki prisidėjimo prie Ukrainos bylų prieš Rusiją. Tai buvo viena iš itin specifinei ekspertizei imlių sričių, kur Lietuva turėjo ne tik poziciją, bet ir įdirbį. Tačiau šį spalį jau Užsienio reikalų ministerijoje dirbusi ir nuosekliausią tarptautinio teisingumo patirtį turėjusi viceministrė turėjo atsistatydinti. Tokia įvykių eiga parodė, kad sunkiasvorės ekspertizės reikalaujančiose srityse nuoseklumas nebėra valdančiųjų prioritetas.
Taip pat sekė demonstratyvus požiūrio į Sviatlanos Cichanouskajos apsaugą pokytis. Nors valdantieji bandė sukurti įvaizdį apie išskirtinai technines pakeitimo priežastis, tarptautiniuose santykiuose nebūna nieko techninio. Viskas yra pirmiausia apie signalus, kurie yra siunčiami. Dabar gi Cichanouskajos biuras Vilniuje nebegali dirbti taip, kaip dirbo iki šiol, o prioritetų susiaurėjimas ir tokie valdžios sprendimai kuria nepasitikėjimą Vakarų akyse bei siunčia paguodos žinutę Minskui. Tai ne tik žeidžia užsienio reikaluose sukauptą reputaciją – tai ją griauna.
Jei ši dinamika tęsis, valdantiesiems galėtų atrodyti logiška sumažinti sankcijų grupėje dirbančių ekspertų skaičių arba imtis dar skambesnių žingsnių, pavyzdžiui, uždaryti Vilniuje veikiančią Taivaniečių atstovybę. Abu scenarijai būtų ne tik simbolinė kapituliacija prieš autoritarinius režimus, bet ir smūgis Lietuvos pozicijoms regione.
Jei ši dinamika tęsis, valdantiesiems galėtų atrodyti logiška sumažinti sankcijų grupėje dirbančių ekspertų skaičių arba imtis dar skambesnių žingsnių, pavyzdžiui, uždaryti Vilniuje veikiančią Taivaniečių atstovybę. Abu scenarijai būtų ne tik simbolinė kapituliacija prieš autoritarinius režimus, bet ir smūgis Lietuvos pozicijoms regione.
Užsienio reputacijos požiūriu buvusio kultūros ministro istorija yra labai ryški. Tačiau ne vien dėl Ukrainos vėliavos pašalinimo iš Spaudos salės. Ši istorija yra įdomi tuo, kad prieš pat važiuojant į savo pirmąją užsienio kelionę premjerės pareigose, Inga Ruginienė suvokė, kad po Ignoto Adomavičiaus nesugebėjimo atsakyti į klausimą apie Krymo priklausomybę, jai teks aiškintis už tai prieš ukrainiečius. Ir būtent tokios gėdos baimė, o ne spalio 5-osios dienos įspėjamojo streiko mastas arba kultūros bendruomenės protestai, nulėmė sprendimą dėl Adomavičiaus.
Stebėdamas šią istoriją iš Kyjivo mačiau, kaip greitai reaguoja vietos nevyriausybinės organizacijos ir Vakarų diplomatai. Nemažai jų kreipėsi į mane privačiai klausdami: „Ar Lietuva panašėja į Vengriją?“ Tai – ne retorinis klausimas, o rimtas perspėjimas: sąjungininkai pradeda abejoti mūsų nuoseklumu.
Reputacija tarptautinėje politikoje nesuteikiama avansu. Mažoms, paribio valstybėms ją tenka užsitarnauti – per nuoseklumą, talentą, ekspertizę ir skiriamus išteklius. Lietuva tai darė beveik ketvirtį amžiaus: rėmė demokratiją, žmogaus teises ir teisės viršenybę, ypač Rytų partnerystės regione. Bet kas pastatyta dešimtmečiais, gali būti ištaškyta per vieną politinį ciklą arba net kadencijos ketvirtį. Niūriausia, kad besitęsiantis reputacijos ištaškymas yra pridengiamas prezidento laidavimu už esamą daugumos sandarą. Vakar prezidentas Nausėda pasakė, kad „nenori gąsdinti, bet „Nemuno aušros“ vado pasisakymai atkreipia sąjungininkų dėmesį“. Natūraliai kyla klausimas, o kieno dekretai ir autoritetas įgalino tokią situaciją?
Praėjus metams nuo pirmojo Seimo rinkimų turo, matosi ne strategija, o reputacijos erozija. Lengva važiuoti ankstyvais bėgiais, dar lengviau juos išardyti. Pasitikėjimo atkūrimas užtruks gerokai ilgiau nei šios daugumos politinė kadencija. Jei nenorime, kad mūsų vardas Vakaruose ir Kyjive imtų reikšti nepatikimumą, laikas grįžti prie principų – aiškiai, nuosekliai ir be gėdos daromų sprendimų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
