Lietuvos švietimo sistema jau senokai įžengė į permanentinės krizės mentalitetą. Kartais nerimą sustiprina objektyvios priežastys, kartais nerimo ar nelaimės aplinkybes susikuriame patys. Bet tik pastaruoju metu išryškėjo naujas krizės sprendimo būdas – tikrovės neigimas. Kiek toli galime nužengti ignoruodami tikrovę?
Kai šią vasarą Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savavališkai nusprendė koreguoti valstybinių brandos egzaminų rezultatus, pridėdama 10 balų tam, kad būtų sumažintas neišlaikiusiųjų skaičius, rašiau apie švietimo degradacijos pavojų.
Šios savaitės sprendimas valstybinių brandos egzaminų išlaikymo ribą mažinti nuo 35 iki 25 taškų pademonstravo, kad degradacija yra ne potencialus pavojus, o reali problemų sprendimo strategija. Ministrės išplatintame paaiškinime nesislepiant teigiama, kad kartelė mažinama dėl ministerijos paskaičiavimų, kurie rodo, kad neišlaikiusiųjų A lygio matematikos egzamino skaičius bus iki 20 proc., o B lygio egzamino gali neįveikti ir du trečdaliai abiturientų.
Toks pats sprendimas – mažinti išlaikymo kartelę – bus taikomas ir lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui. Filologė, lietuvių kalbos mokytoja Elžbieta Banytė jau pastebėjo, kad toks egzamino kartelės nuleidimas suteikia galimybę apskritai neatlikti antrosios egzamino dalies – rašinio rašymo. Užtenka surinkti 25 iš 30 taškų kalbėjimo dalyje ir kartelę peršokai net ir turėdamas visiškai menkus minties raiškos raštu gebėjimus.
Ministerija kaltę bando versti ant buvusios valdžios suformuotų tikslų ir nustatytų reikalavimų, kurie priimti neparengus visos sistemos tokiam perėjimui. Su tuo būtų galima bent jau iš dalies sutikti, jei pati naujoji ministerijos valdžia spręstų tas perėjimo problemas gerindama švietimo proceso kokybę. Bet kol kas ryškiausia ir tikslingiausia priemonė yra kriterijų mažinimas.
Galima pasakyti ir dar paprasčiau – vietoje sudėtingų ir nepopuliarių politinių sprendimų, kurie užklaustų pačią prastų rezultatų esmę ir prielaidas, renkamasi plėtoti procesą, kurį derėtų pavadinti atšvieta.
Jei Apšvietos epocha, kurios mąstymo kontūruose gimė dabartinis platus švietimo sistemos modelis, ugdantis individus ir diegiantis jiems mokslinį pasaulio supratimo modelį, kėlė tikslą turėti kaip įmanoma labiau išsilavinusią visuomenę, tai dabarties politika demonstruoja valią turėti kaip įmanoma mažesnius išsilavinimo kriterijus.
Galbūt galėtume tai nurašyti ne tiek daug patirties turinčios ministrės Ramintos Popovienės pastangoms bent jau laikinai išlaikyti statistiką, kuri nedemonstruoja žinojimo regreso, jei tokios pačios strategijos netaikytų ir visa Vyriausybė.
Ingos Ruginienės ministrų kabinetas atvirai komplektuojamas nekreipiant dėmesio į kompetencijos, intelekto, išsilavinimo, patirties, išminties stoką. Jau folkloru tapęs socialdemokratės Rasos Budbergytės pareiškimas, kad pasirengti būti krašto apsaugos ministru užtenka trijų naktų, yra tik simbolis bendros antiintelektualinės laikysenos.
Galbūt galėtume tai nurašyti ne tiek daug patirties turinčios ministrės Ramintos Popovienės pastangoms bent jau laikinai išlaikyti statistiką, kuri nedemonstruoja žinojimo regreso, jei tokios pačios strategijos netaikytų ir visa Vyriausybė.
Svarbiausia, kad šie sprendimai priimami patiems socialdemokratams turint savyje kur kas kompetentingesnių kandidatų ar turint galimybes keisti situaciją ir stoti į griežtesnių kriterijų, reiklesnio požiūrio į valstybės institucijas pusę.
Toks naujosios Vyriausybės sukilimas prieš intelektą atrodo itin keistai, nes iš principo socialdemokratų rinkėjas nėra nusiteikęs prieš švietimą ar mokslą. Juo labiau nėra nusiteikęs prieš principą, kad valstybėje svarbias ir įtakingas pareigas turėtų užimti atitinkamą išsilavinimą, reputaciją, gebėjimus turintys žmonės, kurių svarbiausia savybė neturėtų būti „noras mokytis“.
Bet panašu, kad kartu su neslepiamu resentimentu politiniams oponentams konservatoriams ir liberalams, socialdemokratai prisijaukino ir „Nemuno aušros“ tipo populistams artimą, Vakaruose plintantį antiintelektualizmo impulsą. Lojalumas tapo gerokai svarbesniu kriterijumi už išmintį ar reputaciją.
Didžiausią kognityvinį disonansą valdantiesiems tenka patirti susidūrus su faktu, kad tiek Kultūros proteste, tiek prie jo prisijungiančiose socialinėse grupėse tvyro ne šampaną gurkšnojančio ir privilegijomis besidžiaugiančio įsivaizduojamo Vilniaus burbulo atstovai, o labai arti vadinamosios liaudies esantys rajono kultūros centrų darbuotojai, regionų mokytojai ar tie, kurių atlyginimai vos perkopia vidurkio skaičius.
Bet panašu, kad kartu su neslepiamu resentimentu politiniams oponentams konservatoriams ir liberalams, socialdemokratai prisijaukino ir „Nemuno aušros“ tipo populistams artimą, Vakaruose plintantį antiintelektualizmo impulsą. Lojalumas tapo gerokai svarbesniu kriterijumi už išmintį ar reputaciją.
Atšvietos judėjimą geriausiai užuodžia ir jo grėsmę mato tie, kurie laikosi ištikimybės paprastam principui – valstybė ir jos galios struktūros turėtų būti formuojamos ne pagal lojalumo, patogumo ar pataikavimo asmenims, o pagal principų gynybos idėją.
Švietimo sistema dar net nepasiekusi savo krizės piko. Jis turėtų prasidėti per artimiausius penkerius metus, o stipriausiai smogti po dešimtmečio, kai mokyklas paliks senoji mokytojų karta. Šie mokslo metai pradėti trūkstant 458 mokytojų, o matant jų amžiaus vidurkį bei naujų mokytojų pritraukimo tempus, panašu, kad greitai normalybe taps sveikatos apsaugos sistemos jau patiriamas migravimas per kelias mokyklas, kelių disciplinų perėmimas arba net nuotolinės pamokos.
Švietimo sistema dar net nepasiekusi savo krizės piko. Jis turėtų prasidėti per artimiausius penkerius metus, o stipriausiai smogti po dešimtmečio, kai mokyklas paliks senoji mokytojų karta.
Neperformuota sistema turės vežti labai skirtingo svorio naštą – nuo apytuščių mokyklų rajonuose iki perpildytų didžiųjų miestų mokyklų ir neišspręsto santykio su privačiomis mokyklomis bei jų statuso.
Užuot diagnozavę sudėtingą būklę ir pradėję kritinį sistemos pertvarkymą, pripažinę ydas, įvertinę mokyklų socialinę aplinką ir programų kaitos strategiją, mes imamės keisti pavojaus sveikatai kriterijus. Per didelis cholesterolio kiekis kraujyje? Tam kartui padidinsime leistiną normą. Atrodysime sveikesni, gal tokiais ir tapsime.
Sumažinsime geležies kiekio ir vitamino D rekomenduotinas normas. Organizmas toliau silps, bet galėsime pasidžiaugti, kad statistiškai esame funkcionuojantis organizmas. Lėtai save sekinantis ir ardantis, bet palaikantis gyvybinius poreikius.
Tai pavojingas visuomenės atšvietos procesas. Visuomenė, kurioje išsilavinimas ir taip nebėra sėkmės ar prasmės kriterijus, yra tikinama, kad esminis dalykas yra sėkmingai peršokti iš vienos sistemos dalies į kitą. Kaip ir ministro poste – svarbiausia yra noras patekti. O ten patekus, jau kaip nors.
Deja, bet atšvietoje renkamasi mažinti reikalavimus ir kurti sąlygas, kad labiausiai patenkinti būtų tie, kurie siekia peršokti kartelę. Valstybė, pagelbėjanti praslysti ir neskatinanti pakilti iki žvaigždžių.
Jei ko ir reikėtų imtis dabar, tai sudaryti prielaidas tolesniam kartelės kėlimui, kad būtų ugdoma pastanga siekti tikslo tiek mokinių, tiek mokytojų gretose. Iškelti aukštesnius tikslus ir sudaryti galimybes jų siekti. Toks turėtų būti Apšvietos visuomenės tikslas.
