Objektyvi kritika, išmintingos įžvalgos, gailios raudos ar marškinių plėšymasis kalbant apie švietimo sistemos būklę neturi jokios ryškesnės įtakos. Sistema yra geležinių paradokso gniaužtų įkaitė. Ji kelia dvejopus reikalavimus ir dvejopai vertina rezultatus. Faktas tik tas, kad mes stebime švietimo degradacijos procesą.
Degradacija turi kelias apibrėžtis, bet viešojoje erdvėje dažniausiai vartojamos dvi. Pirmoji kalba apie procesą, kai kažkas laipsniškai mažėja, smunka. Antroji – apie laipsnišką kokių nors funkcijų ar statuso nykimą. Pirmojoje vertinimas matematinis, statistinis, antrojoje – sociologinis ir filosofinis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas abiturientams pridėti po 10 taškų tam, kad būtų kilstelėti beveik visų egzaminų rezultatai ir padidintas išlaikiusiųjų skaičius, atspindi abiejų degradacijos apibrėžčių įsigalėjimą.
Taip ne tik gerinami iš esmės prasti matematikos bei kitų egzaminų rezultatai, bet ir užklausiamas ar net nuneigiamas teisingumo principas. Degraduojama ir baluose, ir motyvacijoje.
Abiturientai, kurie labai gerai išlaikė egzaminus, yra pasivejami konkurencinėje kovoje ne taip gerai išlaikiusiųjų, o tie, kurie žinodami vertinimo kriterijus nepajėgė egzaminų išlaikyti, yra pakeliami į aukštesnį lygį. Pats vertinimo procesas tampa parodija, kai esmė yra ne tikrosios situacijos įvertinimas, o gera statistika.
Štai čia galime pakalbėti apie švietimo sistemos paradoksą ir svarbiausią jos dalį – lūkesčius. Įvairiose diskusijose ne kartą plojimais pasitvirtinta mintis, kad švietimo procesas neturėtų būti statomas tik ant egzaminų ir jų įvertinimų, kad turėtų būti vertinamas pats mokymosi procesas, žinios, asmenybės kaita, tobulėjimas, kritiškumo įgūdžiai.
Politikai mėgsta kartoti mantras apie mokyklą kaip kultūros židinį, kaip būsimų piliečių auginimo erdvę, kurioje ugdomas patriotiškumas, pasaulio pažinimas, interpretacinės galios ir panašiai.
10 taškų dalybos visas šias kalbas nutildo ne tik todėl, kad pasirodo, jog geras įvertinimas yra savotiška abituriento teisė. Pasirodo, kad įvertinimas apvainikuoja ne tik mokymo procesą, bet ir ministerijos darbą. Nenorėdama pasirodyti mažiau sėkminga ar mažiau produktyvi, ministerija truktelėja į viršų visą švietimo sistemos lygį nuleisdama kartelę.
10 taškų reikia ne tik tam, kad gerai jaustųsi ant neišlaikymo ribos buvęs ir dėl nuleistos kartelės staiga geresniu mokiniu tapęs jaunas žmogus, bet ir pati ministerija. Visos kalbos apie procesą, realios būklės vertinimą, visi perspėjimai apie menkstančius skaitymo, teksto suvokimo, matematinio, o kartu ir loginio mąstymo gebėjimus pastumiami į šoną, nes galutinis sėkmės rodiklis yra egzaminų procesas.
10 taškų reikia ne tik tam, kad gerai jaustųsi ant neišlaikymo ribos buvęs ir dėl nuleistos kartelės staiga geresniu mokiniu tapęs jaunas žmogus, bet ir pati ministerija.
Egzaminui ir dėl gero egzamino įvertinimo dirbanti sistema galėtų sąžiningai pripažinti, kad pats švietimo, ugdymo, lavinimo procesas nėra tiek svarbus kaip geri įvertinimai. O gerus įvertinimus galima pasiekti ir pakeičiant vertinimo kriterijus. Tam nereikalingas sudėtingas ir kompleksiškas darbas.
Kadangi švietimas funkcionuoja kaip sistema, tai ši mokyklose įtvirtinama degradacijos norma neišvengiamai persikelia ir į universitetų erdvę. Kad ir kaip apie pavojingą švietimo būklę ir augantį iššūkių skaičių skelbtų aukštosios mokyklos ir jų mokslo lyderiai, jie priversti priimti į savo globą pakylėtų vertinimų abiturientus. Bendras žinių ir gebėjimų kiekis smunka, bet vis tiek džiaugsimės, kad štai į universitetus įstojo tiek pat, o gal net ir daugiau.
Didelėje dalyje Lietuvos aukštųjų mokyklų atneštas krepšelis beveik garantuoja ir diplomą. Noras konkuruoti su didesnėmis ir sėkmingesnėmis aukštosiomis mokyklomis dalį likusiųjų paverčia tiesiog diplomų išdavimo punktu, kuriame tu nusiperki tam tikro intelekto lygio ar statuso patvirtinimą nepriklausomai nuo tikrosios dalykų padėties.
Ir šis procesas nėra nei šios, nei buvusios ministerijos vadovybės kaltė. Tai ilgalaikio degradacijos proceso ženklai, kurie tik paryškinami ar kartais meistriškai užglaistomi. Ilgalaikį intelektualinį projektą turinti suvaldyti politinė sistema kompensuoja idėjų ar valios stoką, nukreipdama žvilgsnį į rezultatus. Jei rezultatai vis prastesni – keičiame rezultatų formavimo principus. Jei egzaminas sunkus, atsisakome jo laikymo.
Vienintelis būdas pradėti lipti iš šios šliaužiančios degradacijos būklės – įvesti objektyvius, jei to reikia – ir skausmingai kritiškus kriterijus. Pradėti kalbėti apie švietimo tikrovę ir jo tikslus tokiomis sąvokomis, kuriomis kalba joje realiai funkcionuojantys ir savo profesijos esmės dar nepaleidę mokytojai ir dėstytojai.
Ir šis procesas nėra nei šios, nei buvusios ministerijos vadovybės kaltė. Tai ilgalaikio degradacijos proceso ženklai, kurie tik paryškinami ar kartais meistriškai užglaistomi.
Kalbėti apie žinojimo kokybę ir būklę. Kalbėti apie švietimo sistemą kaip susijusių sričių ir įtakų dermę, kurioje reikalingos ir bendros atsakomybės, ir bendras kritiškas požiūris. Nustoti žvelgti į švietimą kaip į kažkieno asmeninės sėkmės ar būsimos karjeros projektą, o pradėti matyti platesnį visuomenės intelektualumo ir gebėjimų vaizdinį.
Reaguodamas į paskelbtas taškų dalybas ironiškai rašiau, kad visas švietimo problemas galiausiai išspręstų 100 taškų padalijimas. Tikėtis visų švietimo problemų sprendimo yra taip pat kvaila, kaip ir tikėtis, jog jos išsispręs pačios, mums keičiant statistiką ar lūkesčius.
Bet į priekį žengtume žingsnį jau vien pradėdami negailestingai realistiškai kalbėti apie tai, kokia tikroji jos būklė, koks sistemos tikslas ir ką galėtų padaryti politikai, kad padėtų, o kur yra ta riba, už kurios jie turėtų nebesikišti, leisdami sistemos grandims pačioms veikti, įvertinti savo darbą ir save.
