Mirties, o ypač savosios, klausimas yra nemalonus. Toks nemalonus, kad mes ne tik sąmoningai nuo jo traukiamės, bet ir kuriame aplink save kaip įmanoma daugiau aplinkybių, kurios padėtų užmiršti jos neišvengiamybę. O gal mąstymas apie mirtį galėtų pagerinti mūsų gyvenimus?
Prieš pat savo mirtį amerikiečių kultūros antropologas Ernestas Beckeris spėjo išleisti Pulitzerio premijos sulaukusią knygą „Mirties neigimas“. Joje E. Beckeris, remdamasis Sorenu Kierkegaardu, Sigmundu Freudu ir kitais žymiais praeities mąstytojais, įrodinėja, kad visa civilizacija yra žmogaus atsakas į suvokimą, kad esame mirtingos būtybės.
Įvairūs „nemirtingumo projektai“ yra kuriami kaip pastanga atremti visus bendrai ir kiekvieną atskirai persmelkiančią savo laikinumo baimę. Nuo išskirtinio herojiškumo mūšio lauke iki politinės galios viršūnių, nuo genijaus statuso siekio iki desperatiškų bandymų pakeisti istorijos tėkmę – už visko glūdi bandymas pateisinti tai, kad vieną dieną mūsų tiesiog nebeliks.
Kurti ir tikėtis savo kūrinių amžinybės, saugoti ir plėtoti politines sistemas, bandyti išspręsti istorines problemas ir ilgametes nesantaikas, stengtis įveikti priešus ir išsaugoti savo bendruomenės ateitį, pakeisti mokslo eigą ar visuomenių vystymosi trajektoriją. Visi šie veiksmai yra vedami impulso įveikti jei ne savąjį, tai bent jau minties sukonstruotų konceptų laikinumą.
Mirtis ir jos motyvai įvairiais istorijos periodais tai daugiau, tai mažiau pasirodydavo kultūros lauke. Filosofijos pradžioje ją simboliškiausiai įkūnijo Sokrato teismas ir jo pasirinkimas mirti, išgėrus nuodų taurę. Vėliau – stoikų filosofijos pastangos susitaikyti su mirtimi kaip neišvengiama lemtimi Senekos, Epikteto ar Marko Aurelijaus apmąstymuose.
Mirties baimė glūdėjo ir antikinėse tragedijose, jų įkvėptose Renesanso dramose ir meno kūriniuose. Vaikščiodami po didžiąsias Europos dailės galerijas neišvengiamai užtiksite ištisas sales, pilnas vanitas sąvoka apibendrintų darbų, kuriuose šalia gyvų objektų yra žmogaus kaukolės, smėlio laikrodžiai ar nykstantys vaisiai, primenantys žmogui apie jo egzistencijos laikinumą.
Visų šių simbolių reikšmė yra ne gąsdinimas, bauginimas ar bandymas drausminti, o priminimas apie mūsų gyvenamojo pasaulio trapumą ir tai, kad šlovė, galia ar malonumai yra apriboti neišvengiamybės, kuri išlygina visų statusus. Memento mori – atmink, kad mirsi tropas tarnavo ne kaip socialinis ar religinis ribojimas, o kaip priminimas apie etinę atsakomybę ir ontologinį baigtinumą.
Paradoksalu, bet informacijos, viešumo, globalumo ir atvirumo laikmetyje, kuriame turime džiaugsmo gyventi, pats mirties faktas yra slepiamas desperatiškiausiai. Mirties pramonė – nuo sterilių ligoninių iki preciziškai suplanuotų ir vykdomų laidojimo bei gedėjimo procedūrų – beveik sėkmingai paslepia nuo mirties brutalumo, beviltiškumo ir šokiruojančio tikrumo.
Mirties pramonė – nuo sterilių ligoninių iki preciziškai suplanuotų ir vykdomų laidojimo bei gedėjimo procedūrų – beveik sėkmingai paslepia nuo mirties brutalumo, beviltiškumo ir šokiruojančio tikrumo.
Deja, bet net ir geriausiai sustyguota mirties slėpimo sistema turi savo įtrūkių. Akimirkai, valandai, dienai, o kartais net ir mėnesiams ar metams susiduriame su artimų žmonių mirties tikrumu. Įvairiose netikėtose, pavojingose, nekontroliuojamose situacijose į mūsų mąstymą staiga sugrįžta mūsų pačių mirties galimybės tikrumas.
Nepaisant to, kad gyvename ilgaamžiškumo, sveiko ir sėkmingai funkcionuojančio kūno, informacinėse sistemose išsaugomų asmeninių prisiminimų, protų, avatarų, nedingstančios atminties, nepraeinančios praeities ir visada už kampo tykančios ateities pasaulyje, mirtis tyko visų desperatiškų pastangų kontekste.
Šiuolaikinė medicina ir visa sveikos gyvensenos rinkodara deda milžiniškas pastangas senatvei paslėpti, nepaisant to, kad gyvename seniausiame pasaulyje istorijoje, kuriame senstančios visuomenės vis labiau bus priklausomos nuo socialinės pagalbos ir ekonomikos transformacijos iš nepertraukiamos gamybos į nepertraukiamą vartojimą.
Pasaulio politikoje didelę įtaką turi senstantys ir mirties bijantys lyderiai, kultūros pasaulį palieka tie, kurie sukūrė milžinišką kultūrinį sluoksnį, iš kurio sunkiai kapanojasi ir savo kelią atranda mūsų kartos kultūra.
Didžiosios šių laikų krizės – nuo klimato kaitos su visais potencialiais padariniais iki buvusios pandemijos ir potencialių ateities protrūkių – nuolat grasina mirtimi ir verčia arba atriboti mintis nuo jų potencialumo, arba ieškoti saugumo savo asmeniniuose „nemirtingumo projektuose“.
Informacijos amžiuje esame priėmę mirties kaip biologinio fakto idėją. Kita vertus, skirtingai nei buvusių epochų žmonės, turime gerokai mažiau filosofinio mirties apmąstymo laiko. Mirtį jaukinamės ne kaip išminčiai, o kaip vaikai, paversdami ją simboliais, alegorijomis ir net žaidimais ar karikatūromis.
Informacijos amžiuje esame priėmę mirties kaip biologinio fakto idėją. Kita vertus, skirtingai nei buvusių epochų žmonės, turime gerokai mažiau filosofinio mirties apmąstymo laiko.
Esame linkę traktuoti nemalonias mintis apie mirtį kaip gyvenamojo laiko gaišatį. Ir tik susidūrę su sveikatos problemomis, nevaldomomis globaliomis krizėmis ar individualiomis grėsmės situacijomis, sugrįžtame prie šių baugių minčių. Sugrįžtame tam, kad vėl padėtume kažkur giliai į stalčių, kuriame saugomi visi mūsų fizinį, psichologinį ir egzistencinį trapumą primenantys reiškiniai.
Mūsų filosofinė, etinė ir net religinė raiška per daug susikoncentravo į mirties ir jos baimės įveiką. Deda visas pastangas pasiūlydamos naujus projektus jai paneigti. Bet gal gerokai tikresnis, prasmingesnis, vadinasi, ir labiau paguodžiantis atsakymas yra stoiškuose mirties apmąstymuose?
Gal mūsų etika ir tapatinimasis su savo žodžiais, veiksmais, projektais būtų nuoširdesnis ir sąžiningesnis, jei kalbėtume, veiktume ir kurtume turėdami omenyje savo laikinumą? Ir tą laikinumą paversdami ne našta, o laisve.
