Rusijos plataus masto karas pakeitė kone kiekvieną ukrainiečių kasdienybės aspektą. Pasikeitė ir tai, kuo žmonės pasitiki. Viešojoje erdvėje senus pramogų pasaulio veidus pakeitė nauji autoritetai: charizmatiški karinių padalinių vadai, savanoriai, sugebantys surinkti milijoninę paramą kariuomenei, žymūs veteranai ir medikai. Net ir šalies vadovas, prieš invaziją praradęs dalį reitingų, karo sąlygomis kardinaliai transformavo savo įvaizdį ir atgavo visuomenės palaikymą.
Rugpjūčio pabaigoje „Rating“ sociologinė agentūra paskelbė naujausią tyrimą apie politines ukrainiečių nuostatas. Rezultatai aiškūs: visuomenės lojalumas buvusiam Ginkluotųjų pajėgų vadui gen. Valerijui Zalužnui nuolat auga. Juo pasitiki 74 proc. respondentų, o prezidentu Volodymyru Zelenskiu – 68 proc. Primintina, kad nuo invazijos pradžios iki 2024 m. vasaros praktiškai nebuvo viešai skelbiama jokių apklausų, rodančių visuomenės nuotaikų dinamiką. Dabar tiek „Rating“, tiek Kyjivo tarptautinis sociologijos institutas fiksuoja: visuomenė trokšta politinių pokyčių, nors kartu pritaria, kad karo metu rinkimai vykti negali.
Prezidento ir parlamento rinkimai Ukrainoje vyko prieš daugiau nei šešerius metus, savivaldybių – prieš penkerius. Nuo 1991-ųjų šalis jau turėjo šešis prezidentus, bet tik Leonidui Kučmai pavyko būti perrinktam antrai kadencijai. Vis dėlto žiniasklaidoje daugėja pranešimų, kad Zelenskio komanda tyliai ruošiasi būsimai rinkimų kampanijai.
Mažai abejonių: kai tik rinkimai vyks, juose stipriai pasireikš nauja politinė bendruomenė – karo veteranai. Nei 2014-aisiais, nei 2019-aisiais jiems nepavyko suburti savo politinės jėgos, o jų retoriką dažniausiai perimdavo buvęs prezidentas Petro Porošenka. Tačiau šiandien situacija kitokia. Šalyje jau yra per 1,2 mln. veteranų. Karo patirtis tapo universali visai visuomenei. Todėl veteranų politinis subjektiškumas – tik laiko klausimas. „Rating“ duomenimis, jei gen. Zalužnas įkurtų politinę partiją, ją remtų 24 proc. rinkėjų. Dar 6 proc. balsuotų už hipotetinę Karinės žvalgybos vadovo gen. Kyrylos Budanovo partiją.
Pastarosiomis dienomis Kyjive diskutuojama apie tai, jog ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje pareigas einantis gen. Zalužnas galimai buria savo rinkimų štabą. Istoriškai tai nenuostabu: karo pabaigoje buvę vadai neretai žengia į politiką. Pakanka prisiminti Eisenhowerį ar de Gaulle`į. Didžiausia rizika slypi kitur: ar veteranų lūkesčiai netaps manipuliacijų objektu, kenksmingu Ukrainos ateičiai?
Nuo 1991-ųjų šalis jau turėjo šešis prezidentus, bet tik Leonidui Kučmai pavyko būti perrinktam antrai kadencijai. Vis dėlto žiniasklaidoje daugėja pranešimų, kad Zelenskio komanda tyliai ruošiasi būsimai rinkimų kampanijai.
Štai pavyzdys. Vaikštant Chreščiatyku akis bado Ihorio Ševčenkos plakatai. Jis save pristato kaip ukrainietiškąjį Li Kvan Ju. Jo rinkiminė programa lakoniška, bet radikali: grąžinti mirties bausmę, nestoti į Europos Sąjungą ir pradėti branduolinės ginkluotės kūrimą. Ševčenka, tiesa, kol kas jokiose apklausose nėra matomas kaip realus kandidatas. Bet jo idėjos neišnyks. Jas jau dabar iš parlamento tribūnos skleidžia buvusi premjerė Julija Tymošenko. Todėl rizika akivaizdi: po karo politinė švytuoklė gali smarkiai krypti į nenumatomas puses.
Būtent todėl derybose su Kyjivu šiandien būtina įtvirtinti negrįžtamus euroatlantinės integracijos mechanizmus. Tik jie gali apsaugoti šalį nuo labiausiai nenuspėjamų pokarinės politikos pasekmių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
