Slaugytojo profesija dažnai vadinama darbu iš pašaukimo. Tačiau už šių žodžių slypi ne tik profesinės žinios ar kasdienės procedūros. Tai – gebėjimas išklausyti, nuraminti, išbūti šalia žmogaus tada, kai jam sunkiausia, rašoma Santaros klinikų pranešime žiniasklaidai.
Infekcinių ligų centro Infekcinių ligų skyriuje dirbančios slaugytojos Tatjana Buckienė ir Inesa Gorbikienė – mama ir dukra. Abi jos dirba tame pačiame skyriuje, tačiau darbe nėra nei mamos, nei dukros – tik kolegės, kurios viena kitą vadina vardais, tariasi profesiniais klausimais ir po darbo vis tiek dažnai kalbasi apie darbą.
Profesija, kuri ateina per šeimos istoriją
Slaugytoja Inesa prisipažįsta, kad iš pradžių save įsivaizdavo gydytojos kelyje.
„Nuo vaikystės svajojau būti odontologe, turėti savo kabinetą, dirbti su baltu chalatu“, – sako ji.
Tačiau gyvenimas pasisuko kita kryptimi – baigusi gimnaziją pirmuoju pasirinkimu įrašė medicinos, antruoju – slaugos studijas. Pastarasis ir tapo lemtingas.
Vis dėlto apsisprendimas nebuvo atsitiktinis. Dar mokykloje Inesa stebėjo mamą, kuri tuo metu studijavo slaugos mokslus: stebėjo kaip ji mokosi, ruošiasi darbams, pasakoja apie pacientus ir ligoninėje praleistas dienas.
„Sergančiam žmogui labai svarbu jausti, kad juo rūpinamasi.“
„Kai pati nuėjau į praktiką, supratau, kad man tai patinka. Slaugytojo darbas labai skiriasi nuo gydytojo, nes slaugytojas daugiau turi kontakto su pacientu. Man labai svarbus tiesioginis kontaktas su žmogumi – stebėti pacientą, bendrauti, atlikti procedūras. Tai gyvas darbas su žmogumi“, – pasakoja Inesa.
Slaugytoja Tatjana neslepia – dukros pasirinkimas studijuoti slaugos specialybės mokslus jai sukėlė ir pasididžiavimą, ir nerimą.
„Iš pradžių labai didžiavausi, kad ji tokia užsispyrusi ir pati pasirinko šį kelią. Bet kartu sakiau, kad tai labai sunkus ir atsakingas darbas“, – prisimena ji.
Šiandien abi dirba tame pačiame skyriuje, tačiau profesinės ribos čia aiškios: „Darbe nėra mamos ir dukros. Mums pavyksta atskirti giminystės reikalus nuo darbinių ir čia esame Tatjana ir Inesa“, – šypsosi jos.
Šimtai pacientų ir tūkstančiai pokalbių
Pasak slaugytojos Tatjanos, slaugytojo darbe nėra monotonijos – yra tik nuolat besikeičiančios darbinės situacijos ir žmonės.
„Per mūsų rankas pereina tūkstančiai pacientų – su skirtingais charakteriais, ligomis, skausmais ir, žinoma, nuotaikomis. Reikia rasti būda, kaip prie jų prieiti, išgirsti ir pasistengti juos suprasti“, – sako ji.
Pacientai čia patenka ne tik su fiziniu skausmu. Dažnai juos lydi baimė, nerimas, pyktis. Todėl slaugytojui tenka ne tik suleisti vaistus ar vykdyti gydytojo paskyrimus, bet ir tapti žmogumi, kuris pirmasis nuramina.
„Ateinu į palatą ir pirmiausia prisistatau: „Aš jūsų slaugytoja. Kaip miegojote? Kokių nusiskundimų turite? Ar vaistus išgėrėte?“ Sergančiam žmogui labai svarbu jausti, kad juo rūpinamasi“, – pasakoja slaugytoja Tatjana.
Pasak slaugytojos Inesos, būtent bendravimas šioje profesijoje yra viena iš svarbiausių darbo dalių.
„Reikia mokėti išklausyti, suprasti, kas pacientui neaišku ar kas jį jaudina, mokėti paaiškinti ir patarti. Slaugytoju negalėtų būti žmogus, kuris neturi empatijos ar nemėgsta žmonių, kuris negeba būti šalia sergančio, vyresnio amžiaus paciento“, – įsitikinusi ji.
Sunkiausia – ne nuovargis, o bejėgiškumas
Nors slaugytojų darbas reikalauja fizinės ištvermės, abi moterys pripažįsta, kad didžiausias krūvis tenka emocijoms.
„Sunkiausia ne vaikščiojimas ar ilgos pamainos, ilgas komunikavimas su pacientu. Sunkiausia matyti, kad negali padėti pacientui – ar dėl ligos sunkumo ar dėl to, kad pacientas neprisileidžia ir negirdi, ką jam sakai, nes jis nepriima pagalbos“, – sako slaugytoja Tatjana.
Slaugytoja Inesa pritaria, kad emociškai sunkiausia išmokti nepriimti pacientų skausmo asmeniškai.
„Pacientai serga, būna pavargę, pikti, kartais pyksta ant viso pasaulio. Turi suprasti, kad tai ne tavo kaltė, ir mokėti tai paleisti“, – sako ji.
Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis slaugytojos stengiasi pacientams perduoti viltį. Slaugytoja Tatjana sako visada kartojanti: „Nepasiduok. Šiandien dar sunku, bet rytoj išauš kita diena ir reikia stengtis, kad ji būtų geresnė.“
Kartais būtent tie trumpi pokalbiai tampa svarbiausia gydymo dalimi.
„Ligoninėje žmonės gyvena kitomis nuotaikomis, todėl su pacientais reikia labai daug kalbėti, kartais ir tūkstančius žodžių per dieną“, – sako ji.
Darbas, kuris išsekina, bet ir grąžina prasmę
Po ilgos pamainos abi slaugytojos pripažįsta jaučiančios visišką nuovargį.
„Atrodo, visą energiją atiduodu pacientams“, – sako slaugytoja Tatjana.
Tačiau kalbėdama apie savo darbą ji iškart priduria, kad būtent pacientai dažnai tampa ir didžiausia motyvacija tęsti šį darbą.
„Labai gera girdėti, kai pacientai laukia tavęs ateinant ir sako: „Kaip gera jus vėl matyti“. Po tokių žodžių negali likti abejingas ir stengiesi dėl pacientų dar labiau“, – šypsosi ji.
Paklausta, kas padeda atsigauti po sunkių parų, Tatjana pirmiausia mini šeimą. Po budėjimo ji važiuoja aplankyti trijų mėnesių anūkės.
„Ji man viską nušviečia ir praskaidrina nuotaiką“, – sako slaugytoja.
Jėgų suteikia ir paprasti dalykai – buvimas gamtoje, darbas sode, gėlės, laikas su artimaisiais.
Panašiai atsigauna ir jos dukra slaugytoja Inesa: ji mėgsta skaityti knygas, vaikščioti gamtoje, važiuoti į tėvų sodybą. „Kartais užtenka pabūti prie gėlių, kažką pasodinti, išgerti kavos su bandele ar tiesiog pabūti su šeima“, – sako ji.
