Metams einant kalbėjimas apie jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiantį Rusijos karą prieš Ukrainą tampa vis abstraktesnis. Kol užpuolimų skaičius auga, ginklai darosi vis pavojingesni, o metodai sukelti aukų tarp civilių – vis ciniškesni, pats karas, kaip reiškinys, vis labiau normalizuojamas. Drauge su juo ir kiti padariniai – kaip kad Ukrainos dalies okupacija.
Ilgainiui būnant karo apimtoje šalyje, neišvengiamai tęsi savo gyvenimą. Kasdienybė prisitaiko prie karo keliamo pavojaus, žiaurumų ir neteisybės. Man, dirbančiam Kyjive, nevyriausybinėje organizacijoje, dokumentuojančioje Rusijos karo nusikaltimus, dažnai tenka stebėti dviejų skirtingų realybių sambūvį. Vienoje jų – žmonių patiriamas spaudimas ir skausmas neaprėpiami: giminaičiai ieško dingusių artimųjų, paimtų įkaitais okupuotose teritorijose, o seneliai bando surasti deportuotus anūkus. Tačiau taip pat, vos 40 km nuo fronto esančiame Charkive, 900 tūkst. miestiečių gyvenimas tęsiasi: kavinėse ir restoranuose teikiamas puikus maistas ir aptarnavimas, o kasdienės pramogos bei prekyba niekuo nesiskiria nuo Vilniaus – deficito nėra.
Stebint aukščiausio lygio pastangas sustabdyti ir užbaigti karą, matyti, kad diskusijas apie būtinas sąlygas dažnai apibrėžia net ne kvadratiniai kilometrai, o abstrakčios „teritorijos“. Tuo tarpu Kremliui vis dažniau pavyksta įdiegti savo žodyną JAV prezidentui Trumpui eskaluojant tariamus teritorijų mainus. Tačiau, pavyzdžiui, Ukrainos Vyriausybės kontroliuojamos Donecko srities aukštumos turi gyvybiškai svarbią karinę reikšmę. Todėl savaime aišku, kad ukrainiečiams nepriimtini jų teritorijų mainai į… jų pačių teritorijas.
Viešoji erdvė yra kupina sprendimų priėmėjų bei komentatorių kalbų apie teritorijas ir jose esamus gamtinius išteklius, bet tik labiausiai išskirtiniais atvejais yra minimi jose gyvenantys žmonės. O juk dauguma tų, kurie lieka laikinai okupuotose žemėse, buvo ir tebėra Ukrainos piliečiai.
Atliepiant į tai, 2022 m. Nobelio taikos premijos laureatai Oleksandra Matvijčiuk ir „Memorialo“ centras įkūrė tarptautinę kampaniją „PeopleFirst“. Jos esmė – skatinti tarptautinę bendruomenę ir sprendimų priėmėjus karo kontekste pirmiausia rūpintis žmonių – civilių įkaitų, karo belaisvių, pagrobtų vaikų – likimais. O tik tuomet – kvadratiniais kilometrais.
Laikinai okupuotos Ukrainos teritorijos sudaro vos 0,6 procento Rusijos teritorijos. Rusija ir taip yra didžiausia pasaulio valstybė pagal teritoriją, mažiausiai, ko jai reikia, – papildomi kvadratiniai kilometrai. Net ir žvelgiant aritmetiškai, penki ar šeši milijonai ukrainiečių, likę okupuotose žemėse, nesudaro nė trijų procentų Rusijos gyventojų. Tačiau būtent šių žmonių pavergimas atskleidžia tikrąjį karo tikslą – sunaikinti Ukrainą kaip reiškinį, kaip idėją. To siekiama ne tik užgrobiant žemes ir pavergiant žmones, bet ir eliminuojant bet kokį ukrainietiškumą.
Indoktrinacija yra sąvoka, kurią, dirbdami su karo nusikaltimais, vartojame apibūdinti Rusijos pastangas perauklėti vaikus ir suaugusius, kad pastarieji atsikratytų savo ukrainietiškos tapatybės. Tokie veiksmai nėra laikomi karo nusikaltimais arba nusikaltimais prieš žmogiškumą. Tik teisės į švietimą, sąžinės laisvės ir kitų žmogaus teisių pažeidimais. Taip pat kasdien apie pusantro milijono ukrainiečių vaikų, iki šiol gyvenančių laikinai okupuotose teritorijose, patiria Rusijos indoktrinaciją.
Stebėdami Rusijos karą prieš Ukrainą, linkstame viską redukuoti iki skaičių: išpuoliai, ginkluotė, kilometrai. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi konkretūs žmonės. Kol nuo Aliaskos iki Stambulo vyksta vis nauji viršūnių ir derybininkų susitikimai, proaktyvaus požiūrio ir veiksmų dėl karo pavergtų ukrainiečių civilių likimų trūksta labiausiai.
Nuoseklumas ir principingumas remiant Ukrainą yra tai, kas Lietuvos žmonėms rezonuoja daugiausia. Taigi kiekvieną kartą galvodami ir svarstydami šį karą, bandykime sumažinti abstraktumą ir apeliuoti labiau į konkrečias patirtis. Į patirtis tų, kurie yra labiausiai pažeidžiami – į civilius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
