Rusijos karas prieš Ukrainą vyksta ne vien apkasuose, oro erdvėje ir jūroje. Lygiagrečiai karas yra vykdomas ir dar vienu frontu – informaciniu. Greta tankų, dronų, naikintuvų ir raketų, melagingais naratyvais yra naudojamasi kaip ginklais. Nors iš kinetinės pusės gali atrodyti, kad strategiškai suklastoti pranešimai nekelia tiesioginės grėsmės gyvybei, jų poveikis kelia ne mažesnį pavojų – paneigti atsakomybę už nusikaltimus dar prieš padarant juos.
Neseniai „The Reckoning Project“ ir „Global Rights Compliance“ paskelbė 161 puslapio apimties teisinę studiją, kurios pavadinimą galima išversti kaip „Nebaudžiamumo gamykla“. Būtent taip mano kolegos apibendrino Kremliaus naudojamas sistemingas koordinuotas ir iš anksto sustyguotas informacines kampanijas prieš Ukrainą. Tokios kampanijos, kurias vadiname informaciniais alibi, yra kuriamos dar prieš padarant fizinį nusikaltimą. Jų tikslas yra labai tiesmukas – paskleisti tokią įtikinamą išankstinę melagieną, kad ji tarnautų kaip priedanga nusikaltimui padaryti.
Studijoje yra analizuojami penki brutalūs nusikaltimai, kurių bendras aukų skaičius viršija 500 žmonių: Mariupolio gimdymo namų ir Dramos teatro bombardavimai, Kachovkos užtvankos susprogdinimas, smūgis į Kramatorsko geležinkelio stotį ir Olenivkos karo belaisvių stovyklos apšaudymas. Prieš nutinkant kiekvienam iš minėtų atvejų, dar iki smūgių buvo aktyviai skleidžiami Kremliaus naratyvai, kad, pavyzdžiui, Kyjivas drauge su Britanijos karine žvalgyba planuoja nužudyti Olenivkos stovykloje laikomus ukrainiečių karo belaisvius ir tuo esą apkaltinti Rusiją. Dar devynis mėnesius iki rusams susprogdinant Kachovkos užtvanką Kremliaus nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų teigė, kad Ukraina planuoja tai padaryti pati. O, prieš bombarduojant Mariupolio gimdymo namus, keletas Rusijos pareigūnų viešai teigė, kad juose esą apsistoję Ukrainos kariai.
Tokios melagienos, platinamos per Maskos valdomą žiniasklaidą, diplomatus, oficialius ir kvazipatriotinius socialinius medijų kanalus, tapdavo Kremliaus menama tiesa dar nespėjus nusikaltimo vietoje pasirodyti pirmiesiems tyrėjams ir prokurorams.
Ši taktika buvo sėkmingai išbandyta Rusijos dar karo Sirijoje metu, į tai atkreipia dėmesį studijos autoriai. Informacinis alibi skiriasi nuo tradicinės propagandos pirmiausia tuo, kad jo paskirtis nėra vien įtikinti vieną ar kitą auditoriją. Rusijos informaciniai alibi yra karo planavimo ir vykdymo integrali dalis. Jie yra skirti tam, kad padėtų planuoti, vykdyti ir, svarbiausia, maskuoti karo nusikaltimus.
Nagrinėjant studijoje pateiktus informacinių alibi taktikos panaudojimo atvejus, kyla klausimas – ar tarptautinė baudžiamoji teisė atpažintų tokį nusikaltimo metodą? Juk per Niurnbergo tribunolą sukurtas Hanso Fritzschės precedentas rodo, kad karo metu skleidžiama propaganda ir dezinformacija savaime nepažeidžia tarptautinės baudžiamosios teisės. Tačiau, jeigu melas tampa struktūrine karo dalimi, skirta nuslėpti, atlikti arba suplanuoti nusikaltimus, tuomet informacinių alibi kūrėjai gali būti patraukti atsakomybėn pagal tarptautinę teisę, teigia studijos autoriai. Todėl šiuo atveju pagrindinė užduotis yra ne tik melagieną atpažinti, bet ir ją kvalifikuoti kaip nusikaltimo sudėtinę dalį.
Mano minimos studijos autoriai siūlo Romos statutu grindžiamą veiksmų planą, pagal kurį reiktų identifikuoti melą kuriančius ir platinančius Rusijos aukščiausiuosius pareigūnus, nustatyti jų ryšį su karinėmis operacijomis ir įvertinti jų atsakomybę pagal tarptautinę teisę. Vadinasi, tyrinėjant tokias veikas yra būtina ne vien nagrinėti, kas laikė ginklą, bet ir kas laikė telefoną. Ne tik kas vykdė ataką, bet ir kas iš anksto įrašė informacinį alibi, kuris vėliau tapo Kremliaus naratyvu.
Jei nesugebėsime patraukti atsakomybėn atsakingų už informacinių alibi kūrimą ir sklaidą, rizikuojame, kad tai taps norma ateities karuose. Kai melas tampa ginklu, neveikimas tampa bendrininku.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
