Priežastys, žinia, jau paskelbtos – nuo socdemų vyrų baikštumo, per manipuliacijas partijos prezidiumo posėdyje iki visagalės Kremliaus rankos. Paskelbta ir kodėl blogai, kad ji ateina – kalba su akcentu, neišsižada vaikystės patirties ir giminystės ryšių, neprižiūri Ukrainos sieną kertančio vyro. Jei būdama ministre dalyvauji vyro versle – blogai, jei nedalyvauji – vis tiek blogai.
Tačiau paklausime, gal yra rimtesnių priežasčių, kodėl ji ateina ir kodėl ji negera? Gal vyksta kiek rimtesni procesai visuomenėje ir jie iškelia tam momentui reikalingus žmones? Juk ne Napoleonas sukūrė Prancūzijos revoliuciją, bet revoliucija sukūrė Napoleoną. Revoliucija kūrė chaosą ir reikėjo žmogaus, kuris vadovautų jį įveikiant. Jei ne Napoleonas, būtų iškilęs kitas, nes visuomenė negali žlugti.
Ne, padėtis Lietuvoje neprimena Prancūzijos revoliucijos. Po mūsiškės – išsilaisvinimo – revoliucijos chaosas truko neilgai, tačiau tolesnė visuomenės raida, deja, nėra visapusiškai sklandi. Akivaizdus disbalansas tarp ekonominės pažangos ir socialinių problemų. Priartėjome prie ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui, bet tebesame autsaideriai pagal gyvenimo trukmę, realų (ne tik atestatuose įrašytą) raštingumą, skurdo paplitimą ir nelygybes. Procesai, nuo kurių priklauso tautos ateitis ir klestėjimas, juda nepalankia kryptimi: švietimo ir sveikatos apsaugos desperatiška privatizacija, chroniška finansinė sausra socialinėje apsaugoje. Tai skaldo ir graso dar labiau suskaldyti visuomenę. Politinės institucijos turėtų telkti visuomenę spręsti laikmečio iššūkius, tačiau jos spėja nuvilti jau per pirmąjį pusmetį po rinkimų ir didina susipriešinimą.
Naivu neigti, kad įvairios visuomenės grupės ir sluoksniai vienodai laimi ir vienodai laimingi vykstant tokiems procesams. Jie turi skirtingus interesus ir nuolat kyla konfliktų dėl ribotų išteklių pasidalijimo. Gyvybiškai būtina juos derinti, o prieš tai bent pažinti ir pripažinti.
Ingos Ruginienės lyderystės profsąjungose patirtis šiuo požiūriu yra auksinė. Vadinamieji jos socialiniai partneriai – darbdavių, o kartu jos ir verslo organizacijos buvo nuolatiniai diskusijų partneriai ir oponentai. Ne Inga Ruginienė kalta, kad daugelio socialinės ir darbo nesaugos problemų nepavyko išspręsti socialinės partnerystės keliu. Lietuvoje vis dar iš profsąjungų pasišaipoma, kad tai komunizmo mokykla. Nors kaip tik toje pasaulio dalyje, kur darbuotojai išsikovojo teisę organizuotis ir veikti per profsąjungas, to komunizmo ir jo mokyklų pavyko išvengti. Beje, garsioji II pensijų pakopa vakarų pasaulyje yra būtent šių partnerių sutartinis kūrinys – ne bankų ir ne valdžios kaip pas mus. Socialinė partnerystė Lietuvoje nepakankamai gyvybinga dėl labai didelio verslo ir darbuotojų organizacijų galių disbalanso. Valstybės pareiga paremti silpnąją pusę. Štai kodėl vyriausybės vadovas su Ingos Ruginienės patirtimi gali daug daugiau nei kuris nors kitas be tokios patirties.
Socialinė partnerystė Lietuvoje nepakankamai gyvybinga dėl labai didelio verslo ir darbuotojų organizacijų galių disbalanso. Valstybės pareiga paremti silpnąją pusę. Štai kodėl vyriausybės vadovas su Ingos Ruginienės patirtimi gali daug daugiau nei kuris nors kitas be tokios patirties.
Naujokės šuolis į socialdemokratų partijos elitą žymi šios partijos ideologinį atsinaujinimą. Socdemai, nors niekada nepaliovė žadėti dėmesio socialiniams reikalams, tačiau niekada to dėmesio ir neskyrė daugiau nei dešiniąja pasivadinusi jos pagrindinė oponentė – Tėvynės Sąjunga. Ingos Ruginienės, kuri aistringai angažuota darbo ir socialiniams reikalams, palaikymas socdemų partijos viršūnėje liudija sveiką pokyčių tendenciją šioje partijoje. Nors ir naujokės, bet ideologiškai labiau socialdemokratiškos už daugelį senųjų „bičiūlių“ Ingos Ruginienės iškėlimas į ministrės pirmininkės postą sukurs sinergiją greičiau ir ryškiau atsinaujinti pačiai partijai. To jiems seniai linki ne tik rėmėjai, net politiniai oponentai. To būtinai reikia šaliai, turint galvoje minėtus socialinius iššūkius.
Turėta socialinės apsaugos ministrės galia per menka plėtoti šalies socialinę raidą. Tiek ji, tiek ir kiti, vadinamieji išlaidų ministrai (sveikatos, švietimo, kultūros), nors ir neformaliai, bet praktinėje veikloje yra subordinuoti finansų ministrui. Paprastai po vizito pas jį tartis dėl socialinių problemų sprendimo jie grįžta su standartiniu atsakymu – „nepritariu, nėra valstybės finansinių galimybių“.
Nors ir naujokės, bet ideologiškai labiau socialdemokratiškos už daugelį senųjų „bičiūlių“ Ingos Ruginienės iškėlimas į ministrės pirmininkės postą sukurs sinergiją greičiau ir ryškiau atsinaujinti pačiai partijai.
Ingos Ruginienės statuso pasikeitimas leistų tikėtis, kad išaugs dėmesys tų galimybių paieškoms. Jos drąsa ir energija imtis lobistų budriai saugomos savo lėkštės – II pakopos – suteikia viltį, kad viešieji finansai irgi pagaliau sulauks rimto ir drąsaus požiūrio. Šių metų socialdemokratų priimti mokesčių pakeitimai turės labai menką poveikį penkių milijardų eurų valstybės biudžeto deficitui, todėl nesimbolinė mokesčių reforma vis dar laukia savo dienos.
O kalbant apie patirtį vadovauti ministrams – kuris iš buvusių premjerų buvo patyręs prieš įžengdamas į Gedimino 11 rūmus? Gal turima galvoje platesnė – darbo valstybės aparate patirtis? Yra labai netolimas, tačiau, deja, neigiamas tokios patirties pavyzdys. Ekspremjerė Ingrida Šimonytė tiesiai iš universiteto auditorijos atėjo į mokesčių departamentą, dešimtmečiais kaupė patirtį mokesčių srityje, iškilo iki finansų ministrės. Tačiau, gavusi net premjerės galias, iškreiptų mokesčių taip ir nesugebėjo pajudinti ir išėjo palikusi minėtą penkių milijardų skylę valstybės biudžete. Ar tokios patirties reikia Ingai Ruginienei?
Ekspremjerė Ingrida Šimonytė tiesiai iš universiteto auditorijos atėjo į mokesčių departamentą, dešimtmečiais kaupė patirtį mokesčių srityje, iškilo iki finansų ministrės. Tačiau, gavusi net premjerės galias, iškreiptų mokesčių taip ir nesugebėjo pajudinti ir išėjo palikusi minėtą penkių milijardų skylę valstybės biudžete. Ar tokios patirties reikia Ingai Ruginienei?
Taigi, ir patirtis, ir ideologinė laikysena, ir administracinės galios augimas yra komponentai, kurie reikalingi šio laikmečio Lietuvos vyriausybės vadovui, ir nenuostabu, kad toks žmogus iškeltas. Bet kurio iš buvusių Lietuvos premjerų kiekvienas iš šių komponentų buvo kitoks. Žinoma, ne išimtis ir Inga Ruginienė. Ir vien juos lygindami neįrodysime, kuris pranašesnis, nes veiklos sąlygos nuolat kinta.
Būtų prasminga diskutuoti, kuriuo laikotarpiu, kokios pretendento charakteristikos labiau tinkamos. Ir svarbu, koks tas laikotarpis. Deja, viešąją erdvę užpildė ad hominem triukai, kurie nukreipia dėmesį nuo esmės ir diskusiją orientuoja į rinkėjų emocijas, logiką paliekant verkti kampe.
Kadangi tekstas atvirai angažuotas, dera deklaruoti, kad nesu Socialdemokratų partijos narys, neprisiimu atsakomybės už savo sutuoktinės profesines nesėkmes (jei tokių būtų surasta) mokant moksleivius muzikos, turiu giminių užsienyje (JK), tačiau, laimei, jų neturėjau sovietų laikais. Kitaip man būtų neleidę eiti pareigų – ne, ne premjero, tik šturmano tolimojo plaukiojimo laivuose. Štai kokia kontrrevoliucija ir stalinizmo restauracija pranašaujama. Jaunimui verta priminti, taip, bausmės visai šeimai už prasikaltusį režimui jos narį, persekiojimas ar bent diskriminacija dėl giminių priešiškame užsienyje jau buvo. Atrodo, kad grįžta, jei skaitome apie būsimą premjerę tik būrelio apžvalgininkų ir „įtakotojų" įžvalgas. Tikėkime politikų, net Ingos Ruginienės oponentų atsparumu tokioms įtakoms.
