Pasaulį drebinantys žmogėdriški karai, auganti atominės apokalipsės grėsmė, demokratijų balansavimas ant autoritarizmo ribos, militarizmas, tradicinių politinių ideologijų nukaršimas, ekonominio elito arogancija; galiausiai - jaunimas, nematantis kitų pasirinkimų gyvenimui kaip tie, kuriuos agresyviai bruka ekspertais pasivadinę tipai iš viešos medijos. Galbūt, atpažįstama situacija...?
Tokiomis nuotaikomis gyveno didelė dalis jaunų žmonių 1968-aisias metais, kol tai virto modernioje istorijoje viena didžiausių socialinių sukilimų bangų. Nuo Prahos iki Berklio, nuo Berlyno iki Meksiko – įvairiose pasaulio vietose, valdomose skirtingų ideologijų ir politinių režimų, minios žmonių išėjo reikalauti sisteminių pokyčių. Vienur protestai buvo brutaliai numalšinti autoritarinių režimų, kitur pamažu nugeso savaime, bet socialinių revoliucijų palikimas europietiškai demokratijos sampratai liko aktualus iki šiol.
Tarp visų 68-ųjų sukilimų išskirtinė vieta tapo Paryžius, kur prestižinių universitetų studentai pradėjo visą gegužės mėnesį trukusį ir Prancūziją paralyžiavusį riaušių ir protestų maratoną. Pagal senas revoliucijų tradicijas Paryžiuje kilo barikados ir buvo užimimėjami administraciniai pastatai. Policija demonstrantus vaikė ašarinėmis dujomis, bet nesėkmingai. Prie studentų prisidėjo aukštųjų mokyklų moksleiviai, paramą ėmė reikšti žinomi visuomenės veikėjai, profsąjungos. Protestuotojai ilgai neformulavo aiškių reikalavimų tuo metu šviežiai išrinktai Charle‘io de Gaulle‘io valdžiai. Silpnai girdėjosi įprasti demonstracijų reikalavimai apie ekonominių ir socialinių sąlygų gerinimą. Užtat vyravo tokio pobūdžio šūkiai ir užrašai: „Po grindiniu – pliažas“, „Draudžiama uždraudinėti“, „Būkite realistai – reikalaukite neįmanomo“. Protestai išplito šalyje darbininkams ėmus blokuoti gamyklas. Reikalauta prezidento atsistatydinimo. Įvykių kulminacija tapo De Gaulle‘io slaptas pabėgimas iš šalies. Gegužės 30 d, pusė milijono protestuotojų skandavo „Sudie, De Gaulle‘i“. Prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus, juos laimėjo, bet po metų pralaimėjo referendumą ir atsistatydino. Įvyko, atrodytų, neįmanomas dalykas – aiškių reikalavimų nekėlę studentų protestai nuvertė autoritetingą ir tvarkingai išrinktą politinę valdžią.
Priminimas, kad politinė valdžia turėtų jaustis kukliai net ir laimėjusi rinkimus, užuot siūliusi savo visuomenei palaukti kitų rinkimų. Kad žmonių laisvė nėra polinės struktūros nuosavybė ir produktas.
Konvenciniai politikai iš kairės ir iš dešinės smerkė 68-ųjų riaušes dar ilgai po jų pabaigos: Francois Mitterand apie 68-ųjų riaušininkus sakė, jog tai: „jauni, vidurinės klasės idiotai“; Nicolas Sarkozy 2007 m. ragino „įveikti 68-ųjų idėjas ir atkurti moralės standartus politikoje“; Vengrijos pro-rusiško režimo vadovas Viktoras Orbanas įvairiomis progomis vis pakartoja norą „įveikti 68-ųjų idėjas“ Europoje. Bendrai, politinėje teorijoje galima rasti daug nusivylimo 1968-ųjų revoliucijų rezultatais. Socialinių judėjimų tyrėjas Sydney Tarrow teigia, kad centralizuotas valstybės pobūdis lėmė radikalesnius protestus Prancūzijoje, bet kartu menkesnę revoliucijos tiesioginę įtaką politinėms institucijoms.
Patys protestus surengę Paryžiaus studentai savo sukilimą matė kaip solidarumo su darbininkais parodymą. Jie sekė pasaulinius įvykius ir savo aktyvizmą matė kaip iššūkį dvipolei pasaulinei sistemai. Platinti tekstai apie akademinės hegemonijos atmetimą, kontr-kultūrinius sukilimus. Visuomeniniai judėjimai nuo 68-ųjų įgavo visai naują svarbą: moterų teisių, anti-kariniai, ekologiniai, mažumų teisių klausimai pradėti matyti nebe kaip kažkokie svetimkūniai, bet kaip esminė demokratinio gyvenimo dalis.
1968-ųjų simbolinė ir romantinė reikšmė – tai iššūkio stagnacijai ir politinio elito arogancijai parodymas.
Aktualizavimas vilties, kad net ir klestinčioje demokratijoje „galima ir geriau“, o balsavimas rinkimuose – dar ne viskas. Priminimas, kad politinė valdžia turėtų jaustis kukliai net ir laimėjusi rinkimus, užuot siūliusi savo visuomenei palaukti kitų rinkimų. Kad žmonių laisvė nėra polinės struktūros nuosavybė ir produktas. 1968-ųjų socialinių revoliucijų svarba dabarčiai - ta, kad šis istorinis įvykis aktualizuoja atsinaujinimo poreikį ir galimybę, net kai tos galimybės ir nesimato. Nuostata, kad ne piliečiai turėtų bijoti savo valdžios, bet tai valdžia turėtų bijoti savo piliečių, - turbūt yra reikšmingiausias 68-ųjų palikimas mums.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
