Kovo 20 dieną pasirodžiusi didelio masto rimtai atlikta nuomonių apklausa iš žurnalo „Le Grand Continent“ pateikė įdomių duomenų apie europiečių požiūrį į Europos politines ambicijas. Europiečiai kaip niekada palaiko bendros Europos kariuomenės kūrimą ir nepriklausomumą nuo Amerikos, dabartinius Jungtinių Amerikos Valstijų vadovus laiko priešais, pasisako už amerikietiškų prekių, tokių kaip „Tesla“ automobiliai, boikotą.
Viena apklausa dar neleidžia daryti kategoriškų apibendrinimų, bet leidžia naujai vertinti politinės Europos tapatybės būklę ir jos slinktis. Nuo 2017 m. Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono kartota protinga mintis apie poreikį kurti Europos strateginę autonomiją pagaliau rado atgarsį Europos politikų ir visuomenės požiūriuose.
Ką reiškia Europos strateginė autonomija? Aptakus apibrėžimas randamas 2016 lapkričio Europos Tarybos išvadose, ten tai apibrėžiama kaip „gebėjimas veikti autonomiškai; kai ir kur reikia, kartu su partneriais, jeigu tai įmanoma“. E. Macronas savo gausiose kalbose apibrėžimą vis papildo, bet bendrąja prasme tai savarankiško veikimo ir nepriklausymo nuo neeuropinių valstybių ir imperijų (karinėje, ekonominėje, technologinėje, medicininėje ir kitose srityse) idėja. Ieškant sąvokos istorinių ištakų, pasirodo, kad strateginė autonomija – senos idėjos apie Europos civilizacinį išskirtinumą tąsa, kurią galima atsekti kone nuo pirmojo modernaus Europos vienijimo projekto Abato de Saint-Pierre laikais, 18 amžiuje.
Norint, kad strateginės autonomijos sąvoka nebūtų formali deklaracija, būtina rimtai kalbėti apie Europos politinį savarankiškumą civilizacine prasme. Tai teoretikų ir politologų darbas, bet jis gali būti svarbus ir sprendimų priėmėjams. Techninių, ekonominių ir karinių resursų turėjimas būtų jokia autonomija, jei Europos tapatumą, jos darbotvarkę, jos draugus ir priešus, interesus ir vertybes apibrėžtų ne patys europiečiai, o svetimos valstybės. Tam, kad Europos istorijos už ją nerašytų svetimos jėgos, o ji pati, reikia ne vien karo metalo ir mikroschemų gamyklų, bet savo civilizacinio tapatumo supratimo, leidžiančio patiems apibrėžti, kaip tą metalą ir mikroschemas naudoti.
Į buitinį vartojimą nusėdusi civilizacijos sąvoka (apibrėžta tokių amerikiečių autorių kaip Samuelis Huntingtonas) nurodo, kad civilizacija – tai plačiausia įmanoma kolektyvinė tapatybė, kuriai būdingas ilgaamžiškumas, jungianti tikybinė sistema (religija), skirtingų kultūrų integravimas. Iš to einanti civilizacijų klasifikacija neišskiria Europos, veikiau kalba apie Vakarus.
Visgi pažiūrėjus į europietišką idėjų istoriją galima matyti, kad Europos civilizacinis išskirtinumas nėra jokia egzotika, tai nuosekli idėja. Civilizacijos sąvoka Europos politiniame žodyne ženkliai pradėjo figūruoti Apšvietos laikais (18 a. tokių autorių kaip Voltaire`o ar Denis Diderot tekstuose) ir reiškė priešingybę barbarybei, neraštingumui ir prietarams. Civilizacija reiškė universalių normų rinkinį, europietišką gyvenimo būdą ir to meto mokslo pasiekimų taikymą. Apskritai europietiška civilizacijos samprata buvo universalistinė, tapatinama su modernizacija ir tikėjimu stabiliu technologiniu procesu. Europos išskirtinumas tokiame pasaulėvaizdyje buvo akivaizdus ir būtinas. 19 amžiuje įsibėgėjusią Europos valstybių vykdytą kolonializmo politiką galima vertinti kaip tikėjimo tokiu Europos civilizaciniu išskirtinumu liūdnesnę pasekmę.
Norint konkrečiau suprasti suprasti Europos civilizacinio tapatumo ir politinės autonomijos ryšį būtina prisiminti 18 amžiaus mąstytojo Abato De Saint-Pierre projektą Europos Unijai. Jis savo darbe „Amžinos taikos Europoje projektas“ siūlė Europos valstybių konfederacijos modelį, turėjusį ne tik apmalšinti dažnus tuomečių monarchinių valstybių karus, bet ir galintį būti alternatyva to meto teoretikų dogmatizmui tarptautinius santykius it neginčijamą faktą prilyginti chaotiškai karo būklei. Europa turėjo būti ne tik pragmatinis sprendimas, bet ir civilizacinis pavyzdys tarptautinei bendruomenei. Abatas De Saint-Pierre siūlė Europą kurti kaip monarchijų klubą, turintį nuolatines atstovavimo institucijas, gerbiantį savo narių teritorinį vientisumą, turintį bendrą Europos kariuomenę ir bendrą užsienio politiką. Ši mintis buvo amžininkų išjuokta kaip naivi svajonė, bet pati idėja išliko gyvybinga iki mūsų laikų.
Nuo Abato De Saint Pierre projekto atsispyręs vienas garsiausių politikos filosofų Jean-Jacques Rousseau išplėtojo racionalistinę Europos sampratą, grįstą demokratinėmis idėjomis. Anot jo, nors valstybes Europoje jungia tokie dalykai kaip krikščionybė ir tolimas Romos imperijos paveldas, taip pat geografija [nuo 18 a. Europą pradėta konkrečiau suprasti geografiniais terminais], šie bendrumai yra „atsitiktiniai“, neleidžiantys kurti visus vienijančių normų ar jų palaikyti, todėl tik kelia konfliktus, užuot vieniję. Europa negali būti politiškai autonomiška ir tapati, jeigu bus grįsta vien tokiu civilizaciniu bendrumu. Anot Rousseau, Europos vienybė ir taika negali būti grįsta atsitiktinumu ir iracionalumu. Negalima pasitikėti blaiviu politikų protu ir sąžine, nes nedemokratinėje valdymo formoje racionalumas nėra vertybė palyginus su šlove ir galios aistra. *Kaip analogiją galima pažiūrėti keistus mėginimus dabartiniams despotijų ir oligarchijų valdovams racionaliai paaiškinti jų interesus ir įsipareigojimus; taip pat įvertinti tragiškus tokių mėginimų rezultatus. Būtinas racionalus civilizacinis tapatumas ir iš jo einantis politinis vienybės projektas, o ne vien gerų valdovų lūkestis ir kultūriniai bendrumai. Europos vienybė turi remtis įstatymais, o ne atsitiktinių valdovų geranoriškumu. Rousseau teksto mintis buvo demokratinis projektas taikai ir gerovei sukurti. Civilizacinis pagrindas tokiam projektui nėra kultūrinis ar religinis, o racionalistinis ir humanistinis. Autonomiška Europa yra galima, tik kai kyla iš unikalaus civilizacinio pasaulėvaizdžio, kuriame universalios normos laikomos svarbesnėmis už galios ir stipresniojo teisės garbinimą; o žmogaus samprata iškeliama aukščiau ekonominio ar technologinio efektyvumo.
Žiūrint iš aptartos Europos civilizacijos sampratos perspektyvos, Lietuvos viešojoje medijoje madingas kalbėjimas apie dabartinės Europos silpnumą ar jos idėjų naivumą atrodo intelektualiai be galo tingus dalykas. Idėja nėra juslinio patyrimo dalykas, todėl jos neįmanoma paneigti tiesiog kabinant Europos politikų nepadarytų namų darbų sąrašus. Savo civilizacinio tapatumo apmąstymas ir didžiavimasis juo yra egzistencinė būtinybė, kuri motyvuoja atlikti tuos namų darbus (gynyboje, ekonomikoje, kultūroje) ir nebūti išnaudojamiems atlikti darbus svetimų jėgų naudai. Prancūzijos prezidentas Charles`is de Gaulle`is yra sakęs: „Kur yra valios, atsiranda ir išeitis.“ Buvimas politinėje Europoje yra ne skonio reikalas, o bendras likimas. Noras nebūti išorės jėgų turgaus aikštele ar vasalu yra nuoseklus poreikis, kylantis iš tokio bendro likimo. Strateginės autonomijos idėja yra pagrįstas, struktūruotas ir giliai europietiškas uždavinys.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
