Vasara. Tai metas, kai žmonės įvairiuose Europos kraštuose galvoja apie atostogas. Bet ne Ukrainoje. Bent jau šaukiamojo amžiaus vyriškiai beveik pusketvirtų metų, kiek vyksta Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą, negali išvykti iš šalies.
Dalis išvykusių moterų sugrįžo, nes Ukrainoje liko jų vyrai. Nebūtinai fronte. Ne visi šaukiamojo amžiaus vyrai yra mobilizuoti. Iš jų pareikalauta pateikti duomenis apie gyvenamąją vietą Ukrainoje ir likti šalyje.
Tikslūs sugrįžusiųjų skaičiai nėra žinomi, bet istorijų apie tai, kaip vėl Ukrainoje susijungė karo išskirtos šeimos, tenka girdėti daug. Yra ir kitų istorijų – apie pabėgusius iš Ukrainos vyrus. Pas šeimos narius ar tiesiog patys sau. Taip pabėgdami nuo karo, aišku, pažeidžia įstatymus.
Palyginti su situacija prieš trejus metus, kai didieji Ukrainos miestai buvo stipriai ištuštėję, dabar atvykusieji nustemba, jog didžiuosiuose miestuose: Kyjive, Odesoje, Dnipre, Lvive ir net Charkive, verda aktyvus gyvenimas.
Dirba ne tik valdžios įstaigos, bet ir parduotuvės, kavinės, muziejai, gatvės pilnos žmonių. O tuo pačiu metu kasnakt masinės kombinuotos rusų dronų ir raketų atakos, gaisrų vaizdai, sugriautų namų ir žuvusiųjų, sužeistųjų skaičiai.
Ir pranešimai apie sunkią padėtį fronte, Vakarų partnerių viražus, kurie lyg amerikietiški kalneliai žmonių nuotaikas tai stipriai pakelia aukštyn (Amerika ir Vakarai mums padės), tai numuša iki dugno („Jie“ mus paliks, nes nori daryti savo biznį su Putinu arba yra silpni ir bejėgiai).
Ir vis nauja informacija apie žuvusius, sužeistus karo fronte artimuosius, draugus bei Putino nuolatiniai grasinimai: jeigu toliau kariausite, prarasite dar daugiau.
Tačiau, nepaisant visų tų dažnai nedžiuginančių žinių, dideliuose Ukrainos miestuose netrūksta linksmybių, kurios vyksta iki pat komendanto valandos. Šių miestų gatvėse pasirodė prabangių automobilių ir nedaug matai parduotuvių, kavinių užkaltais langais, kaip buvo prieš trejus metus.
Tie, kas sugrįžo į šalį, nerodo noro išvykti, nors kasnakt nuo birželio rusų dronų ir raketų atakos yra vis aršesnės.
Nors visi supranta, kad atakuojami jau ne tik kariniai objektai. Putinas ėmėsi taikių gyventojų terorizavimo taktikos, o smūgiai į gyvenamuosius namus tapo rūsčia kasdienybe. Kaip ir valanda ar keletas valandų per naktį metro stotyje (kur yra metro stotis) ar slėptuvėse, automobilių stovėjimo aikštelėse po moderniais gyvenamaisiais namais.
Atvykusieji į Ukrainą po to, kai keletą metų čia nebuvo, niekaip nesupranta to fenomeno, kai mato dieną, vakare įprastą bet kuriam Europos miestui gyvenimą, gal net ir triukšmingesnį nei ten, kur karo nėra, o naktį visi kartu su ukrainiečiais išgyvena tą dronų ir raketų antskrydžių košmarą. Ir juo labiau kai žino, kad fronte vyksta karas.
Bet šie du kraštutinumai – karo košmarai ir šalies bandymas gyventi įprastą, gal net triukšmingesnį nei kur kitur Europoje gyvenimą – turi ir labai netikėtą jungtį.
Išsiskirdami vakare žmonės Ukrainoje palinki dažniausiai tik vieno: ramios nakties. Ir dar išreiškia viltį susitikti. Bet visi puikiausiai žino, kad naktį greičiausiai vėl bus antskrydžiai, kurių akivaizdoje visi vienodai pažeidžiami, kiekvienas gali būti sužeistas, užmuštas. Nesvarbu, kokios yra to žmogaus pajamos, ar jis gyvena prabangiame privačiame name su baseinu, ar sovietų statybos daugiaaukštyje.
Ir čia atsiranda momentas, nebūdingas šalims, kur žmonės gali daugiau ar mažiau prognozuoti savo ateitį.
Atsiranda suvokimas, kad reikia branginti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nes kas žino, gal šią naktį tavęs neliks.
Dingsta noras ką nors daug prognozuoti į ateitį. Jį išstumia pojūtis, kad reikia, visų pirma, gyventi šia diena. Nes to, kas bus rytoj ar poryt, gali ir nebūti. O kas yra dabar – tai realybė, kuria reikia džiaugtis, kiek širdis gali.
Praeis naktis ir tie, kas ją sėkmingai pergyvens (o Ukrainoje ir toliau taip tarp dienos ir nakties gyvena milijonai žmonių), vėl eis į darbą, susitiks su savo kolegomis, bičiuliais, draugais, kam yra vasaros atostogos – atostogaus. Ir Ukraina vėl po nakties bus tarsi bet kuri kita Europos valstybė vasarą. Tik dabar ir dienomis jau vis labiau daugėja oro pavojų sirenų.
Negali sakyti, kad Ukrainos žmonės priprato prie tų sirenų, antskrydžių ir dabar vis labiau bemiegių naktų. Bet jie priima tai kaip tiesiog neišvengiamą blogybę, kurią reikia išgyventi, atlaikyti, kad kitą dieną tęstųsi gyvenimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
