Daug keistų dalykų vyksta pasaulyje per pastaruosius keletą metų, tačiau bene keisčiausias yra šis: kadangi Rusijai dėl karo prieš Ukrainą vis labiau pristinga resursų, jai vis sunkiau išlaikyti įtaką kituose kraštuose, tačiau V. Putinas vis tiek žingsnis po žingsnio vis labiau daužo Ukrainą, o Vakarai nesugeba laisvę ginančiai šaliai padėti.
Dar daugiau – Vakaruose vis daugiau kalbų, kad V. Putinas po Ukrainos ruošiasi bandyti ir Europos Sąjungos bei NATO šalių stiprumą. Bet nenorima mobilizuoti visų jėgų ir Ukrainai padėti įveikti putinizmą, kad nereikėtų drebėti.
O tuo pačiu metu, kai visi įbedę akis atidžiai ir su nerimu stebi, ką Putinas daro Ukrainoje, viena po kitos įvairios šalys, įskaitant ir posovietines valstybes, rodo savarankiškus nuo Maskvos veiksmus. Ir Putinas negali sustabdyti savo įtakos praradimo tuose kraštuose.
Panašūs Rusijos praradimai ir už posovietinės erdvės ribų. Ryškiausi iš jų yra Sirija ir Iranas. Rusijos karines bazes iš Sirijos išvedė Turkija, kurios lyderis R. Erdoganas vienu metu lyg ir Putino draugas, ir NATO šalies vadovas. Turkija stovėjo už diktatoriaus Assado nuvertimo ir tiek Rusijos, tiek Irano pozicijų Sirijoje pakirtimo.
Irane Rusijos bejėgiškumą padėti savo partneriui parodė Izraelis ir Jungtinės Valstijos. Visai akivaizdu, kad po to, kai Putinas sėdėjo ir tylėjo, kai iš pradžių Izraelis, o po to ir Jungtinės Valstijos daužė Rusijos partnerį Iraną, tai stipriai smogė per Putino, kaip patikimo partnerio, autoritetą ne tik Irane, bet ir Artimųjų Rytų regione.
Galimas, aišku, dalykas, kad V. Putino sėdėjimas ir nieko neveikimas, kai buvo daužomas Iranas, galėjo būti nupirktas ir kokiais nors Jungtinių Valstijų pažadais V. Putinui Ukrainoje. Tai dar mes matysime ateityje.
Gero tikrai nežada kaip tik po karinės operacijos prieš Iraną nuskambėjęs Jungtinių Valstijų sprendimas stabdyti kritinės ginkluotės, dėl kurios buvo sutarta dar prezidento Bideno laikais, bet kuri iki šiol kažkodėl gulėjo Lenkijoje, tiekimą Ukrainai.
Po karo Irane paaštrėjo Maskvos konfliktas su Baku. Azerbaidžanas tapo ir Izraelio, ir Turkijos partneriu vienu metu ir dabar visai išdrąsėjo mesti iššūkį Maskvai.
Azerbaidžano diasporos kai kurių veikėjų suėmimas Rusijoje tapo pūliniu, kuris sprogo taip, kad Baku davė nurodymą uždaryti Rusijos namus Azerbaidžane, suimti Rusijos propagandinio televizijos kanalo „Sputnik“ žmones, baigti su rusų kalbos plėtra ir Rusijos kultūros festivaliais.
V. Putinas pyksta ant Azerbaidžano vadovo I. Alijevo, kad šis neatvyko į Maskvą kultinę Putinui dieną – gegužės 9-ąją. O Baku atvirai kaltina Rusiją, kad ši numušė Azerbaidžano avialinijų lėktuvą virš Čečėnijos praėjusių metų pabaigoje ir neleido leistis Rusijoje. Todėl lėktuvui teko skristi net iki Kazachstano ir buvo žmonių aukų. O Rusija ir neatsiprašė.
Žodžiu, Azerbaidžanui Rusija nebeatrodo kaip patikima partnerė, kita vertus, buvo suprasta, kad Putino Rusija dėl karo prieš Ukrainą stipriai silpsta.
Ir negali būti nekeista, kad visa tai taip pat bejėgiškai stebi Vakarai, taip ir nerasdami jėgų susitelkti, kad smogtų putinizmui.
Prieš tai Rusija kaip nepatikima partnerė pasireiškė ir Jerevano akyse. Kai Azerbaidžano armija atsiėmė pagal tarptautinę teisę jai priklausančią Kalnų Karabacho teritoriją, kurią keletą dešimtmečių vadindama Arcachu kontroliavo Armėnija, tai, kaip dabar Irane, niekas Rusijoje piršto nepajudino Armėnijai padėti. Nors Armėnija ir Rusija buvo laikomos partnerėmis.
Taigi, užsiėmusi karu prieš Ukrainą, dabar Rusija žingsnis po žingsnio praranda įtaką strateginiame Pietų Kaukazo regione. Ir atrodo, kad Turkija prie to labai prisideda.
Rusijos žiniasklaidos iki šių įvykių partneriu įvardytas R. Erdoganas, panašu, turi interesų ir Rusijos Volgos upės regione, ir Šiaurės Kaukaze, ir Centrinėje Azijoje. Pastarajame regione Rusiją išstumia dar ir kitas Putino partneris – Kinija. O Rusijai tenka tai tik bejėgiškai stebėti.
Tai tik keletas fragmentų apie tai, kaip Putinas praranda įtaką pasaulyje. Rusijos ekonomika dėl karo prieš Ukrainą taip pat turi augančių sunkumų.
Ir negali būti nekeista, kad visa tai taip pat bejėgiškai stebi Vakarai, taip ir nerasdami jėgų susitelkti, kad smogtų putinizmui. Visų pirma, aišku, ekonominėmis priemonėmis, bet ir per karinę pagalbą Ukrainai. Priešingai – jie vis labiau nusiteikia, kad ši šalis gali būti vis stipriau daužoma, o gal net verčiama kapituliuoti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
