Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau balsų, kodėl kalbant apie Ukrainą daugiausia dėmesio skiriama kariniams veiksmams, Ukrainos žmonių drąsai atsilaikyti kare prieš Rusiją, tarptautinei padėčiai apie Ukrainą, bet mažai liečiama korupcija, kitos blogybės vidaus gyvenime. Lietuvoje dar priduriama: gal trūksta drąsos tai sakyti?
Trumpas atsakymas būtų toks, kad vargu, ar reikia kokios nors drąsos kalbėti apie korupciją Ukrainoje, bet vyksta karas ir daugiausia dėmesio skiriama tam. Nors negerovių yra, jos dažnai lieka šešėlyje, taip pat ir todėl, kad, jei apie jas prabyli, tai nesvarbu, kokia kalba tai parašai, viskas labai greitai atsiduria prieš Ukrainą kariaujančios pusės lūpose.
Norint pateikti šiek tiek ilgesnį atsakymą, reikia atsakyti į kitą klausimą, kodėl apie korupciją ir vidaus negeroves prabylama dabar, o ne, pavyzdžiui, buvo prabilta prieš metus, kai tos pačios negerovės irgi buvo, o karas, deja, atskleidžia ne tik gražias žmogaus puses, tokias, kaip pasiaukojimas dėl valstybės, tarpusavio susitelkimas, pagalba vieno kitam, bet ir savanaudiškumas, korupcija, noras praturtėti.
Nuo šio karo, trunkančio beveik 3,5 metų, pavargo visi. Ir Ukrainoje, ir apskritai pasaulyje. Pranešimai apie padėtį fronte irgi vis mažiau domina. Iš to, kad girdime, jog Rusijos armija užima kokį nors vis naują kaimą, niekas neaišku. Tam, kad komentuotum padėtį fronte, reikia būti gerai įsigilinus į situaciją, suvokti, kuo vieno ar kito kaimelio gynyba ten, kur vyksta frontas, ar praradimas gresia daug didesniems dalykams fronte, kokia jų geopolitinė svarba.
Jeigu tokio suvokimo nėra, tai ir komentarai apie padėtį fronte jau vargina ir yra visiškai neįdomūs. Kai žinai tą situaciją, tai gaila matyti bendrą nuovargį nuo tokios informacijos priėmimo, nes supranti, kaip tai svarbu.
Žmones dar šiek tiek domina informacija apie Rusijos atakas prieš miestus, gyvenamuosius kvartalus. Anksčiau domino atakos prieš elektros energijos ir kitą kritinę infrastruktūrą. Bet vėlgi, tam, kad galėtum profesionaliai kalbėti, reikia suvokti, kokį poveikį visa tai gali padaryti Ukrainai.
Labai neramina tie degančių, sudaužytų pastatų vaizdai, o dabar ir ugnies kamuoliai, dūmai virš didelių miestų, nes žmonės vis labiau suvokia, kad visa tai, deja, realybė, kuri gali užgriūti ir juos. Bet po kiekvienos nakties žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius seniai tapo jau tik skaičiais ir statistika.
O prie ko nepripratome ir kas dar gali būti labai įdomu? Žinoma, šalies vidaus negerovės. Atvyksta koks naujas žmogus į Ukrainą ir sako: apie frontą niekam neįdomu (be to, gal jis ar ji ir nelabai žino tiksliau, kas ten dedasi), apie pasekmes atakų prieš gyvenamuosius namus ir infrastruktūros objektus, jau nekalbant apie karo objektus, irgi nieko naujo nepasakysi (be to, vyksta karas ir nemaža dalis informacijos, aišku, yra slepiama), tada reikia imti kalbėti apie vidaus negeroves, juo labiau jeigu bendrauji su kitais žurnalistais ar šiaip žmonėmis.
Ir jeigu nesi įsigilinęs į priežastis, kodėl dabar vis daugiau ima lįsti informacijos apie korupciją ir kitas negeroves Ukrainoje, tai gali pasimauti ant kelių aiškių kabliukų.
Pirma, korupcija Ukrainoje, deja, niekur nedingo. Ji buvo, matyt, sumažėjusi pirmais karo metais, bet dabar sugrįžo. Korupcija apima įvairias gyvenimo sritis ir, aišku, karo dalykus: karinių komisariatų veiklą, visa tai, kas susieta su mobilizacija ar jos vengimu, ginklų užpirkimus, karinę ir humanitarinę pagalbą. Bet reikia turėti tikslią informaciją.
Pavyzdžiui, pakako keliems asmenims pareikšti, jog pusė į Ukrainą vežamos karinės pagalbos nepasiekia adresato, ir šią iš lubų paimtą informaciją pasigriebė D. Trumpas, nauja JAV administracija, kai vengė teikti karinę pagalbą.
Pakanka Ukrainos prokuratūrai imti tirti humanitarinės pagalbos vežimą į Ukrainą, paaiškėti faktams, kad kai kurie tos pagalbos vežėjai ima statyti sau brangius namus, važinėti po prabangius kurortus, o Ukrainoje imami pardavinėti džipai iš karinės pagalbos, kurie ataskaitoje buvo pažymėti kaip fronte sunaikinti rusų, ir juoda dėmė krinta ant visų pagalbos Ukrainai vežėjų. Pagalba mažėja.
Antra priežastis, kodėl viskas labai sudėtinga, yra tai, jog Ukrainoje niekur nedingo politinis gyvenimas, o kova su korupcija gali tapti politinės ir vidinės kovos elementu. Prabilus apie galimus rinkimus, politinė kova ima stiprėti.
Pavyzdžiui, teisėsaugos tarnybos dabar ėmėsi teisinių tyrimų prieš Kyjivo mero V. Klyčko aplinką (buvo suimtas sostinės sekretoriaus pareigas ėjęs pareigūnas), dabar kaltinimai pareikšti garsiam visuomenės kovotojui su korupcija V. Šabuninui. Teisėsauga sako, kad įgyvendina teisinės valstybės principus. Kyjivo meras tvirtina, kad taip prezidento institucija valo politinę aplinką Kyjive, o V. Šabuniną stojo ginti įtakingi Ukrainos leidiniai Cenzor.net ir Dzerkalo Tyzhnia (Savaitės veidrodis), kurie sako, kad prezidento administracija susidoroja su valdžios kritikais.
Pabandyk dabar suvokti karo sąlygomis, kas yra teisus, o kas – ne. Galima, aišku, paremti kurią vieną pusę ir sakyti, kad ta pusė gera, o kita pusė – bloga. Bet reikia faktų.
Trečioji priežastis tai Ukrainos judėjimas link Europos Sąjungos. Tokiose šalyse kaip Ukraina, jeigu tik besi pirštu, gali pamatyti nemaža korupcijos. Gerai, kad Vakarai reikalauja tą korupciją įveikti, bet jeigu bus iškelta sąlyga, kad įveikite korupciją, o tada būsite pakviesti į Europos Sąjungą, tai ši sąlyga gali būti kaip Pelenės užduotis. Jeigu tokia sąlyga būtų buvusi iškelta, pavyzdžiui, Rumunijai, tai ši šalis vis dar nebūtų Europos Sąjungoje.
O, žvelgiant į korupcijos faktus Ukrainoje, kai jie tampa labai aiškūs, apie tai tada ir kalbama. Pavyzdžiui, apie korupciją mobilizacijos procesuose. Tai, deja, turėjo stiprų demoralizuojantį poveikį šalyje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
