Prieš penkerius, o gal ir prieš trejus metus nebūtų buvę didelio poreikio apie tai kalbėti. Tačiau šiandien, iš esmės pasikeitus geopolitinei situacijai, patiriant įvairaus plauko hibridinių atakų, šis faktas skamba keistai.
Mūsų valstybė turi tris dešimtis padalinių užsienyje, teikiančių vadinamąsias išorės paslaugas, lengva ranka dalijančių teisę gyventi Lietuvoje. Įdomu tai, kad dauguma jų atidaryti prieš porą metų, kai imigracija jau buvo aštri problema, kai buvo metamos pajėgos nelegalių migrantų srautui, vairuojamam iš Baltarusijos, suvaldyti.
Migracijos departamentas, pastebėjęs problemų užuomazgų, pasiūlė uždaryti išorės paslaugų centrą Tadžikistane. Abstrakčių žmogaus teisių gynėjai linkę abejoti tokiu pasiūlymu. Taip pat ir darbdaviai. Kas gi vairuos vilkikus, vežios maistą ar plaus indus? Problema. Ar didžiausia?
Kai valstybė įsteigia padalinį, kurio funkcija – dalyti užsieniečiams leidimus, jis tai ir daro. Dirba. Ne jo galvos skausmas aiškintis, ar migracijos srautas iš to taško nėra per gausus. Bet atsakymo toli ieškoti nereikia. Pakanka pasižvalgyti Vilniuje ar dar kur. Tam tikros svetimšalių bendruomenės didėja sparčiai. Ar išlaikomas imigracinio dosnumo ir saiko balansas?
Penki kartai. Tiek išaugo imigrantų skaičius iš Tadžikistano per kelerius metus. Šiuo metu daugiau nei 6 tūkst. šios Vidurio Azijos valstybės piliečių turi leidimus gyventi Lietuvoje. Skaičius kaip skaičius. Bet tendencija – įspūdinga. Jeigu taip ir toliau, dar po kelerių metų jau gali būti 40 tūkstančių. Legalių, neskaičiuojant liekančių pasibaigus leidimui. O tai – dar viena tendencija.
Globalizacijos kryptimi judančiame pasaulyje žmonių judėjimas yra neišvengiamas. Atviros arba lengvai kertamos sienos – didelis privalumas. Bet ribos yra. Net ir ramiais laikais, kokius optimistiškai projektavome, imigracija yra gerai, jeigu ji kontroliuojama. Didėjant įtampoms, potencialiai didėja ir imigracijos šalutiniai reiškiniai.
Darbo leidimus dalijantis centras, įsteigtas prie namų, yra auksinė paslauga ieškantiems kelių ten, kur gyvenimas geresnis ir sotesnis. Taip sutrumpinamas kelias, laikas ir kaštai. Tokia politika nėra Lietuvos atradimas. Ji gali būti tiek pat gera, kiek bloga, nelygu, kiek įvertinama klastinga imigracijos prigimtis.
Nereikėtų nustebti, pavyzdžiui, Liuksemburge sutikus išeivį iš Portugalijos. Stigdama darbo rankų, ši kunigaikštystė kadaise nutarė – portugalai yra geras pasirinkimas dėl mažesnių kultūrinių skirtumų ir integracijos.
Yra ir kitokių praktikų, apie kurias galėtų papasakoti Vokietija ar Belgija, plačiai atvėrusios vartus kone viso pasaulio nelaimingiesiems.
Uždaros bendruomenės su savais papročiais ir šešėliais. Radikalizacija. Baimė įžeisti papuošus sostinės aikštėje savą kalėdinę eglutę ir dažnėjančių išpuolių baimė. Tai jau pažintas nevaldomos invazijos veidas.
Migracijos departamentas siunčia žinutę. Mandagią. Skaityti ją reikia atidžiai. Kai reikalas apima religinius, kultūrinius aspektus ar radikalizacijos pavojų, stabdo baimė peržengti korektiškumo ribas, žodžiai renkami atsargiai.
Tokio centro uždarymas nėra draudimas. Tik lengvatos naikinimas. Pernai jos neteko Libanas, Jordanija, Šri Lanka. Ir nieko.
Bet šie centrai tėra viena didesnio reiškinio dalis. Lengvai daromų sprendimų pavyzdys. Gal vertėtų atlikti platesnę reviziją, nepamirštant ir šuolio iš riedančio tranzitinio traukinio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
