Iš Registrų centro pavogti Lietuvos gyventojų duomenys sugrąžino diskusiją apie privatumą. Bet šalia ginčų, ar valstybė pajėgi apsaugoti mūsų jai patikimus duomenis, turėtume užduoti ir platesnį bei reikšmingesnį klausimą – kas yra privatumas šiuolaikybėje? Ar išties privatu tai, ką laikome privačiais dalykais, kur yra riba, skirianti viešus ir privačius mūsų gyvenimus?
Jei paklaustumėte šiuolaikinio žmogaus, kas yra didžiausios apsaugos reikalaujantis ir privačiausi jo gyvenimo dalykai, neabejotinai išgirstume, kad tai yra valstybinėse ar privačiose sistemose kaupiami duomenys. Nuo įvairių jo egzistavimą apibrėžiančių duomenų (asmens kodo, registracijos kodų) iki turtą apibrėžiančių ar jį saugančių duomenų (prisijungimo prie banko sąskaitos kodų, atlyginimo, mokesčių).
Šalia šių pagrindinių duomenų yra ir tokia privatumo sampratą atitinkanti informacija kaip medicininiai įrašai, sąskaitų išrašai, darbo ar santykių istorijos, sumokėtos baudos ir pan. Paprastai sakant, visa informacija, kuri viešojoje erdvėje gali formuoti nuomonę apie mus kaip apie asmenis.
Bet šalia ginčų, ar valstybė pajėgi apsaugoti mūsų jai patikimus duomenis, turėtume užduoti ir platesnį bei reikšmingesnį klausimą – kas yra privatumas šiuolaikybėje?
Ne vien šiuolaikiniai filosofai, bet ir ekonomistai pabrėžia, kad duomenys politikoje, ekonomikoje ar socialinėje erdvėje pradėjo funkcionuoti ne tik kaip saugoma ir ginama informacija apie privatų asmenį, bet ir kaip turtas. Valstybė kaupia duomenis apie savo piliečius ne tik tam, kad galėtų juos apsaugoti ar užtikrinti tam tikros pagalbos teikimą, funkcijų vykdymą, bet ir tam, kad galėtų kontroliuoti.
Privačios kompanijos apskritai duomenų kaupimą pavertė svarbią ir didelę vertę kuriančia savo veiklos dalimi. Atsirado netgi specialiai duomenų apie žmones kaip vartotojus, balsuotojus, sprendėjus rinkimu ir analize užsiimančios įmonės, kurios vaidina reikšmingą vaidmenį formuojant tiek ekonominę, tiek politinę pasiūlą.
Duomenis mes vis dar linkę sieti su privatumu. Kalbame apie juos kaip aukščiausio lygmens slaptą informaciją, kurią raginama saugoti, neatskleisti, jai kuriami specialūs apsaugos įrankiai, siūlomos sistemos, kurios padidintų duomenų saugumą.
Tiesa ta, kad visi valstybinėse ar privačiose sistemose atsiduriantys duomenys niekaip nepatenka į absoliutaus privatumo apibrėžimą. Privatumas siejamas su galimybe kontroliuoti, kokius dalykus apie save nori paviešinti, kokius nuslėpti. Absoliutus privatumas reikštų galimybę tik savo valia spręsti, ar kas nors turi būti apie tave sužinota, ar ne.
Tiesa ta, kad visi valstybinėse ar privačiose sistemose atsiduriantys duomenys niekaip nepatenka į absoliutaus privatumo apibrėžimą.
Vadinasi, bet koks privatumas, kuriame sudarai susitarimą su kita dalyvaujančia puse, kuriai patiki savo duomenis ar paslaptis, implikuoja tik dalinį privatumą. Ir labai dažnu atveju, tu esi garantuotas dėl to dalinio privatumo apsaugos tik tiek, kiek kita pusė deda pastangų ir turi galimybių jį užtikrinti.
Paprastas pavyzdys iš kasdienybės būtų internete nuolat pastebimas siūlymas patvirtinti „privatumo nustatymus“. Formuluotė lyg ir leidžia suprasti, kad pats valdai tai, kas bus apie tave sužinota, o kas ne, bet išties tu formuoji ne privatumo, o viešumo sąlygas. Pasirenki tai, kuo duomenų rinkėjas galės tiesiogiai pasinaudoti, o kuo ne. Nustatai ne privatumo, o viešumo ribas.
Net ir aukščiausio saugumo lygio skaitmeninės sistemos, saugančios įvairius jautrius duomenis, yra pažeidžiamos. Tai nereiškia, kad reikia pulti į paranojos būklę ir jaustis nuolat pažeidžiamam, persekiojamam, jausti nusikaltimo grėsmę, bet šis suvokimas gali tapti proga permąstyti privatumo sampratą.
Siekdami, kad informacija būtų perduodama greitai, efektyviai, patogiai mes mainome savo privatumą į viešojo privatumo būklę. Atiduodame duomenis kitų apsaugai, pasitikėdami, kad sutartis su valstybe ar privačia įmone nebus sulaužyta. Augant skaitmeninimo mastams, tokių susitarimų yra vis daugiau.
Prie šio proceso įsibėgėjimo prisideda ir visą kasdienybę persmelkiantis viešosios erdvės plitimas. Mūsų savanoriškas dalyvavimas socialiniuose ar komunikaciniuose tinkluose, kuriuose savo privatumą mainome į kitų patvirtinimo ar įvertinimo malonumą.
Net ir aukščiausio saugumo lygio skaitmeninės sistemos, saugančios įvairius jautrius duomenis, yra pažeidžiamos.
Privati erdvė ir privatumas apskritai yra tiek šių procesų redukuotos sąvokos, kad kiek užtikrinčiau galime kalbėti tik apie savo minčių privatumą, privatumą, kurį dar sukuriame asmeniniuose santykiuose ar namų aplinkoje, kiek pajėgiame juos atjungti nuo nuolatinių viešojo privatumo plėtros proceso.
Filosofas Johnas Goffas yra pastebėjęs, kad privatumas nėra duotybė, tai yra tai, ką mes išsiderame iš mus supančios aplinkos. Nerimą kelia tai, kad ne tik nustojome dėl to derėtis, bet net ir pradėjome privatumu vadinti tai, kas nėra privatu. Privatumo įtampos klausimas iškyla tik susidūrus su faktu, kad tai, kas laikoma asmeninio saugumo dalimi, yra labai lengvai pavagiama informacija.
Politiniame lauke, pasiduodant technologinio progreso greičiui, mažai diskusijų apie nykstančią privatumo erdvę. Jei jos ir nutinka, tai tik tam, kad savo privatumą galėtų apsaugoti tie, kurie pasiryžta dalyvauti viešajame gyvenime ir kuriems deleguojame galią – politikai.
Privatumo įtampos klausimas iškyla tik susidūrus su faktu, kad tai, kas laikoma asmeninio saugumo dalimi, yra labai lengvai pavagiama informacija.
Mažai yra diskusijų apie tai, kaip per pastaruosius dešimtmečius privatumas tapo ne nykstančia, bet ir klaidingas formas įgavusia sąvoka. Privatu tapo tai, kas saugoma sistemų, kodų, bet ne ta erdvė ar tie sprendimai, kuriuos išties vis dar formuoja ir lemia mūsų laisva valia.
Man rodos, kad kenčiame nuo privatumo stokos. Ar tai būtų nuolatinis dalyvavimas komunikaciniuose tinkluose, prisirišimas prie išmaniojo telefono, savęs reprezentavimo viešumoje, ar prievolės demonstruoti efektyvumą. Privatumą graužia ir mūsų kaip balsuotojų, vartotojų ar stebėtojų duomenų kaupimas ir algoritminė pasiūla, raginanti dar emocingiau vertinti, dar daugiau vartoti ar stebėti.
Visam šiam procesui sustabdyti reikia privatumo refleksijos. Perskaitę šį tekstą, pakelkite akis ir apsidairykite aplinkui. Kiek dar aplink turite privatumo erdvės ir privatumo jausmo savyje? Galbūt ne viskas sugraužta viešojo privatumo dvasios.
