Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys interviu Šveicarijos laikraščiui „Neue Zürcher Zeitung“ gegužės 18 d. įspėjo rusus dėl Kaliningrado. Pasak jo, NATO turi visas reikalingas priemones, kad prireikus visiškai sunaikintų ten esančias Rusijos oro gynybos ir raketų bazes.
Šis ministro pasisakymas sulaukė plataus atgarsio, visų pirma tarp Rusijos politikų ir propagandistų, kurie negailėjo ministrui niekinančių epitetų. Galų gale per vizitą Kazachstane paklaustas žurnalistės šį Lietuvos ministro pasisakymą pakomentavo ir Rusijos prezidentas Putinas, jis pareiškė, kad Rusijos Federacija turi visas priemones sulyginti su žeme tuos, kurie bandys su žeme sulyginti Rusijos bazes.
Ministras K. Budrys sulaukė kritikos ir Lietuvoje. Visi aukščiausi Lietuvos pareigūnai – prezidentas, Seimo pirmininkas, ministrė pirmininkė ir valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininkas – K. Budrio pasisakymą įvertino neigiamai. Vis dėlto pats ministras liko įsitikinęs savo teisumu.
Pasisakymu nebuvo patenkintas prezidentas G. Nausėda, kaip žinoma, pasiūlęs K. Budrį į ministro postą. „Tai ne pats sėkmingiausias K. Budrio pasisakymas ir turbūt ponas „Budrys saugumo ekspertas“ nugalėjo „Budrį ministrą“. Buvo pradėta samprotauti tokiais hipotetiniais scenarijais, kurie galbūt tinkami saugumo ekspertui, bet ne visiškai tinkami užsienio reikalų ministrui“, – teigė prezidentas. Kaip klaidą ministro pasisakymą įvertino ir socialdemokratų lyderis M. Sinkevičius. „Aš manau, kad tai yra klaida. Nei vietoje, nei laiku. Keleriopa klaida: apie tai kalbėti, viena, žinant apie reakciją. Kai kalbi už partnerius, o jie davė mandatą kalbėti?“ – klausė M. Sinkevičius.
Pats ministras net ir sulaukęs kritikos iš prezidento ir kitų pareigūnų klaidos nepripažino.
Kremlius nebūtų Kremlius, jei būtų citavęs ir kritikavęs tikrus, o ne ištrauktus iš konteksto ir iškreiptus ministro žodžius. Rusijos politikai ir propagandistai iškart pradėjo skelbti, esą Lietuvos diplomatijos vadovas ragina NATO pulti Kaliningradą. Žinoma, iš tiesų tokio raginimo nebuvo. K. Budrys kalbėjo apie atgrasymą ir NATO pajėgumus galimo konflikto atveju.
Pats ministras net ir sulaukęs kritikos iš prezidento ir kitų pareigūnų klaidos nepripažino. Duodamas interviu Lietuvos žiniasklaidos priemonėms K. Budrys aiškino, kad pasisakydamas jis reagavo į teiginį, jog Lietuva turi Suvalkų koridorių ir todėl Lietuvą yra labai sunku apginti. Diplomatijos vadovas teigė, kad tokia nuomonė, pasiekusi net ir Šveicarijos žurnalistus, liudija tai, kaip plačiai yra pasklidęs Kremliaus skleidžiamas naratyvas, esą Kaliningradas yra tvirtovė, kuri neleis prieiti NATO pajėgoms. Pasak K. Budrio, tokia įsišaknijusi nuomonė daro žalą Lietuvos įvaizdžiui ir ekonominiam patrauklumui, todėl šį naratyvą reikia „perlaužti“.
Svarbu paminėti, kad ministras K. Budrys aptariamame interviu nepasakė nieko naujo. Praėjusių metų liepos mėnesį JAV kariuomenės pajėgų Europoje ir Afrikoje vadas generolas Christopheris Donahue teigė: „Jeigu pažvelgtume į Kaliningradą, galima dėl to ginčytis, tačiau jis yra maždaug 47 mylių pločio ir iš visų pusių apsuptas NATO. Nėra absoliučiai jokios priežasties, kodėl, siekdami atgrasyti Rusiją, negalėtume sausumos pajėgomis neutralizuoti Kaliningrado gynybos sistemos per laiką, kuris būtų negirdėtai trumpas ir greičiau, nei kada nors anksčiau esame pajėgę tai padaryti. Mes jau esame tai suplanavę. Mes jau esame tai parengę.“
Šių metų vasario mėnesį, paklaustas apie tai, kokį atsaką NATO yra parengusi, jei Rusija blokuotų Suvalkų koridorių, NATO generalinis sekretorius Markas Rutte sakė: „NATO nuolat rengia įvairių scenarijų planus, remdamasi naujausia žvalgybos informacija ir realiu savo pajėgumų vertinimu. Galiu jus patikinti, kad NATO yra gerai pasirengusi reaguoti į bet kokią grėsmę Aljansui. Mūsų atsakas būtų triuškinantis. Būtent todėl stipriname rytinį flangą – kad niekam net nekiltų mintis pulti šio gynybinio aljanso.“
Nuomonė apie tai, kad Suvalkų koridorių Rusija gali užpuolusi nesunkiai užimti, yra išties gerokai paplitusi, tačiau tiesa yra ta, kad Kaliningrado sritis, Rusijos eksklavas prie Baltijos jūros, konflikto atveju, priklausomai nuo jėgų santykio, gali tapti ne Rusijos privalumu, o jos silpnąja, pažeidžiamiausia vieta. NATO turi kolektyvinės gynybos planus, į kuriuos Suvalkų koridoriaus gynyba patenka kaip vienas iš realių scenarijų. Dar 2022 m. Lietuva ir Lenkija kartu parengė Suvalkų koridoriaus gynybos planą, vadinamą „Oršos planu“, pagal kurį reguliariai vykdomos bendros lauko taktikos pratybos „Narsus grifonas“ ar „Drąsus šernas“.
Neigiamas K. Budrio aptariamo pasisakymo aspektas – tai, kad jo neparėmė kiti Lietuvos pareigūnai, įskaitant ir prezidentą, kuris pagal Konstituciją „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“.
Galima įsivaizduoti, į kokią padėtį patektų Kaliningrado sritis, jei rusams per trumpą laiką nepavyktų įveikti Suvalkų koridoriaus. Tad ką turi politikas atsakyti, kai interviu kalba pakrypsta apie „silpnybę“ – neapginamą Suvalkų koridorių? Ministras K. Budrys teisus ir sakydamas, kad Rusija nuolat kalba apie karinę Kaliningrado galybę. Todėl verta nuolat priminti, kad tokios Rusijos pretenzijos nėra realistiškos.
Neigiamas K. Budrio aptariamo pasisakymo aspektas – tai, kad jo neparėmė kiti Lietuvos pareigūnai, įskaitant ir prezidentą, kuris pagal Konstituciją „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“. Užsienio politika neturėtų būti ta sritis, kurioje pareigūnų nuomonės išsiskiria. Vis dėlto, atidžiau pažvelgus į K. Budriui reiškiamus priekaištus, krinta į akis jų prieštaringumas.
Pasak prezidento G. Nausėdos, užsienio reikalų ministro mintys šį kartą labiau panėšėjo į gynybos eksperto vertinimą. Žinoma, ar tikrai ministras turi apie įvardintą problemą kalbėti būtent tokiais žodžiais ir ar išvis apie ją turi kalbėti, galima diskutuoti. Tačiau ministras, Vyriausybės narys, be jokios abejonės turi teisę pasisakyti tokiais svarbiais gynybos klausimais ir tokiais pasisakymais jis jokiu būdu neviršija savo įgaliojimų.
Beje, prezidentas, kalbėdamas apie K. Budrio pasisakymą, teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad „Rusija dabar yra tokios isteriškos būsenos, kai ji ieškote ieško galimybių prisikabinti ir sukelti provokaciją, kitą kartą ir be priežasties“. Išties galima abejoti, kiek yra išmintinga taktika vengti nušviesti realią padėtį ir įvardinti tikrus faktus, kurie gali nepatikti Rusijai, nes jau ne vienerius metus Rusijos propaganda ir joje dalyvaujantys politikai painioja realybę su fantazijomis, ir, jei neatsiranda preteksto, be jokio vargo gali jį sukurti iš nieko – ir, rodos, kuo absurdiškesnis pramanas, tuo geriau. Negana to, grasinimai liejasi net ir neieškant konkretaus preteksto.
Šiomis dienomis, kai per Rusijos ataką prieš Ukrainą rusų dronas nukrito ant daugiabučio Rumunijoje, Rusijos saugumo tarybos vicepirmininkas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad „ramus ES piliečių miegas baigėsi“ ir perspėjo Europos lyderius, kad tokie incidentai „ir toliau kartosis“. Tam, kad nuskambėtų tokie grasinimai, neprireikė jokio konkretaus akstino. Tą patį galima pasakyti apie Kremliaus propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo pastarųjų dienų grasinimą Europą paversti radioaktyviais pelenais. Verta prisiminti ir tai, kad karą Ukrainoje Rusija pradėjo niekaip neišprovokuota.
M. Sinkevičiaus argumentai, kai jis kritikavo K. Budrio pasisakymą, taip pat nėra tvirti. Vienas iš jų – kam K. Budrys kalbėjo, jei buvo galima nuspėti reakciją? Visų pirma, K. Budrys kalbėjo ne Rusijai, o Šveicarijos, Europos visuomenei, ir būtent šių visuomenių, o ne Rusijos reakcija yra ministro pasisakymo vertės matas. Antras M. Sinkevičiaus priekaištas taip pat paradoksalus – esą tokiam pasisakymui K. Budrys turėjo gauti mandatą iš partnerių. Kaip jau minėta, ministras nepasakė nieko naujo ir iš esmės viso labo pakartojo aukštų NATO pareigūnų žodžius.
