Audringai prabėgusi savaitė turi vardą. Tai buvo gelbėjimo savaitė. Nuo žmonių reikėjo gelbėti vardo vis dar neturinčią Vilniaus viešnią – rudąją mešką, o žmones nuo jos. Reikėjo evakuoti Izraelyje įstrigusius lietuvius. Ir ieškoti ruso, iššokusio iš tranzitinio traukinio ties Kybartais.
Įvykiai skirtingi. Bet visi susiję su saugumu ar jo iliuzija. Jie rodo reakcijas susidūrus su grėsme, kai reikia veikti greitai, o turimi neriboti ištekliai nepadengia žmogaus ribotumo.
Nepaisant Valstybės sienos apsaugos tarnybos pastangų, sraigtasparnio, videokamerų peržiūros, iš Baškirijos kilusio dvidešimtmečio surasti nepavyko. Iššoko iš traukinio ir dingo it adata šieno kupetoj.
Galima sakyti, kad ir meška dingo. Ėjo ėjo ir išėjo, nepaisydama žmogiškosios civilizacijos kliūčių, pagal jai vienai žinomą planą, palikdama tik sumaištį žmonių pasaulyje. Šįkart nebuvo pikta pasipynusiems jos kelyje. Kaip bus kitąkart, sužinosime, kai sugrįš.
Evakuaciją iš apšaudomo Izraelio per Jordaniją būtų galima laikyti sėkminga, jeigu ne paskutinę minutę aktyvuota bomba. Aštraus liežuvio apžvalgininkas Marius Laurinavičius, Kremliaus keliamų grėsmių analitikas, išmestas iš lėktuvo it pavojų keliantis nusikaltėlis. Ir nieko – laimingas lėktuvas išskrido. Visi atliko savo darbą tinkamai, instrukcijų, ypač saugumo, nepažeidė. Vis dar manot, kad esam saugūs? Nebent kol tupim nuolankiai nudelbę galvą.
Skrydį užsakė Lietuvos valstybė, samdydama „Avia Solutions Group“, kurią M. Laurinavičius nepailsdamas pliekė dėl ryšių su Rusija ir Vladimiro Putino režimu. Žvilgsnis krypsta į grupę valdantį Gediminą Žiemelį. Ir dideliu stulpu stoja klausimas – ar gali būti, kad G. Žiemelis galingesnis už valstybę?
G. Žiemelis – ne vienintelis, sulaukęs kritikos. Ko tik M. Laurinavičius nekritikavo. Kritinė analizė – jo duona. Kritikavo verslininkus, ministrus, įvairių politinių spalvų veikėjus, premjerą ir prezidentą. Taip pat ir Nacionalinį krizių valdymo centrą.
Evakuacija iš Izraelio yra ne krizės valdymas, o krizės kūrimas, kažkas po tokios operacijos turi atsistatydinti, sakė analitikas tuo metu, kai šis centras rūpinosi, kaip ištraukti lietuvius iš pavojingos zonos.
Gali durti pirštu į kurį tik nori, užsakovo nesurasi. Gal verslininkas, o gal politikas. Pasiklausęs kai kurių jų komentarų, atmesti negali. Bet kuriuo atveju istorija yra ne apie M. Laurinavičių. Ji yra apie keršto, menkystų, o gal pinigų galios triumfą. Negebėjimą būti kumščiu, pamiršti asmeniškumus bent tada, kai namas dega.
Labiausiai ši istorija yra apie akistatą su netikėta grėsme. Kai situacija nestandartinė, instrukcijoje nenumatyta.
Lyg ir tikime, kad turime Vyriausybę, valstybės institucijas, kurios žino, ką daryti. Mes mokame savo mokesčiais jiems už tai.
Tereikia pasirodyti vienam turtuoliui, pavyduoliui ar vienai meškai, atklydusiai iš Rytų, ir saugumo kortų namelis griūva.
Kai reikalas kaip nors pasibaigia, visada yra žinančių, kaip reikėjo. Ir kas kaltas. Nėra tik tada, kai reikia.
Galima nusipirkti tris ar penkis karinius lėktuvus, dar padidinti mokesčius ir tikėti, kad jie išgelbės mus nuo mūsų pačių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
