Vargu, ar kurios kitos dienos metuose sulaukia tiek patoso, kai kalbama apie vaikus, kaip tos, kurios susijusios su vaikų teisių gynimu. Anksčiau birželio 1-ąją buvo švenčiama Tarptautinė vaikų gynimo diena, dabar ši šventė pervadinta Vaiko diena ir švenčiama trečiąjį gegužės penktadienį.
Būtent tokiomis dienomis prisimename, kad Lietuvoje dar 1992 metais ratifikuota JT vaiko teisių konvencija, kuri garantuoja teisę į būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas, teisę į švietimą, teisę į poilsį, laisvalaikį ir kultūrinį gyvenimą. Prisimename ir tai, kad tuomet įsipareigojome tas teises ginti. Ir tebeginame – bet neretai tik popieriuje.
Ar mes iš tiesų galime prasmingai kalbėti apie tai, kad giname vaikų teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, jei, nepaisant Lygių galimybių įstatyme dar (o gal vos?) 2022 m. įtvirtinto draudimo diskriminuoti dėl šeiminės padėties, būstų nuomos skelbimuose savininkai nesidrovėdami rašo, kad šeimos su vaikais nepageidaujamos? Tačiau jokių realių pasekmių dėl to nėra – išskyrus mamas ir tėčius, kurie turi taikytis su prastesnės kokybės būstais arba išpūstomis kainomis.
Nors giriamės dosniomis vaiko priežiūros atostogomis ir išmokomis, tačiau atrodo, kad kuo labiau nutolstame nuo gimdymo palatos, tuo mažiau mums rūpi, kaip tie vaikai ir jų šeimos realiai gyvena.
O tos šeimos, kurios norėtų butą įsigyti, susiduria su nuolat mažėjančiu jų plotu: per pastaruosius 25 metus vidutinis naujo buto plotas ne tik susitraukė nuo 73 iki 57 kv. m, bet ir pusė naujai pastatytų butų yra vos dviejų kambarių, tai yra pritaikyti ne šeimoms su vaikais, bet vieno ar dviejų asmenų gyvenimui. Taip, šiuo atveju rinka turi savo dėsnius – tačiau nei miestų, nei šalies valdžia, nepaisant to, kuri partija prie jų vairo, nesiima jokių veiksmų, kad sukurtų paskatas statyti didesnius būstus, juos subsidijuotų ar net pasiūlytų municipalinių butų, ypač daugiavaikėms šeimoms.
Panašiai ir su vaiko teise į švietimą, ypač ankstyvąjį. Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir įsipareigojo užtikrinti visuotinį ugdymą vaikams nuo dvejų metų amžiaus, tačiau, realiai, Vilniuje vien šiais metais trūksta maždaug 900 vietų. Vis tik, vien vietos lopšelyje ar darželyje negana. Tose šeimose, kuriose abu vaiko gimdytojai ar globėjai dirba pamaininius darbus, arba kurių darbas nesibaigia pakankamai anksti, kad galėtų vaiką pasiimti iš ugdymo įstaigos iki 18 val., išlieka nesprendžiama dilema – kur padėti vaikus po to? Juk nuo pamainomis ir ilgesnes valandas dirbančių darbuotojų esame priklausomi mes visi – tai ir gydytojos, ir slaugės, ir sandėlio darbuotojos, ir policininkės, ir maisto įstaigų darbuotojos, ir kasininkės. Kas atsakingi už jų vaikus ir jų teisę į priežiūrą ir ugdymą?
Tokių pavyzdžių apie vaikų teisę į pačius elementariausius dalykus, kuriems esame įsipareigoję, galėtume dar vardinti ir vardinti, bet pats vaizdas nesikeistų. Nors giriamės dosniomis vaiko priežiūros atostogomis ir išmokomis, tačiau atrodo, kad kuo labiau nutolstame nuo gimdymo palatos, tuo mažiau mums rūpi, kaip tie vaikai ir jų šeimos realiai gyvena. Tad gal tiesiog reiktų pripažinti tiesą: mums kaip visuomenei daug labiau rūpi gimstamumo rodikliai, mūsų tautos išlikimas kaip kažkokia abstrakcija, bet ne konkrečios šeimos ir konkretūs vaikai, dėl kurių teisių ir gerovės susitarti valstybiniu lygmeniu mums taip ir nepavyksta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
