Pasižvalgiusi Ukrainoje ir ilgokai pagalvojusi, Vilniaus valdžia parengė sostinės evakuacijos planą, kuriame nėra nė vienos staigmenos.
Pagrindinės kryptys, kuriomis tektų palikti miestą ištikus stichinei ar kitokiai nelaimei, žinomos iki skausmo. Išbandomos kiekvieną rytą ir vakarą. Kasdienė evakuacija į biurus ir atgal vyksta be panikos, tik sukandus dantis. Jei viskas tvarkingai, niekas niekam „neįvažiuoja“ ar nesulūžta.
Taip yra. Miestas toks, koks yra, su siauromis gatvėmis, didėjančiu transporto srautu ir vadinamaisiais butelio kakliukais. Nieko nesugalvosi nekeisdamas gatvių struktūros, o tai – kai kur neįmanoma, kai kur per brangu ar atimtų daug laiko. Kita vertus, betoninio kelio į Uteną rekonstrukcija įrodė – kelių gerinimo projektai nebūtinai baigiasi taip, kaip įsivaizduojame. Kelias gali tapti dar nepatogesnis ir lėtesnis.
Vilniuje nustatytos 3 pagrindinės evakuacijos kryptys. Panevėžio arba Šiaulių, Klaipėdos arba Kauno, Alytaus arba Lenkijos pasienio. Kitų tiesiog nėra.
Gali važiuot iš kur nori, vis tiek pateksi į tas pačias pagrindines gatves. Jos bus užkištos tvirtu kamščiu, judančiu vėžlio žingsniu net ir tada, kai niekur nebus remonto ar dar ko. Dviračiu ar pėsčiomis greičiau.
Ką daryti? Ramiu metu, kai niekas nešaudo, negrasina ir nesprogsta, sprendimą rasti nėra sunku. Jei Vilniuje būtų nemokami troleibusai ir maršrutiniai autobusai, o į juos įlipęs neišsiteptum ir nepridustum, kasdienių kamščių problemos nebeliktų. Bet einame kitu keliu ir krypties, matyt, nebekeisim.
Jei karas, gal išsigelbėti padėtų sraigtasparniai, bet jų bus nebent vienam kitam išrinktajam. Kažkas dar minėjo oro balionus. Būtų gražu, net linksma, bet nerealu.
Galima paskirstyti laiką. Gauni žinutę apie pavojų, o iš anksto nustatyta, kad gali išvykti praėjus, pavyzdžiui, valandai, dviem ar trims. Toks srauto valdymas tikriausiai gali padėti išvengti betoninės spūsties ar bent ją sumažinti. Bet...
Yra toks dalykas kaip panika. Ji paprastai ištinka tada, kai jos mažiausiai reikia ir padaro daugiausia žalos. Ištikti panikos priepuolio nebekontroliuojame savo veiksmų, pamirštame įsipareigojimus, logika ir sveikas protas iškeliauja laikino poilsio. Tad naivu tikėtis, kad sutarto evakuacijos laiko būtų tvarkingai laikomasi.
Išvada paprasta. Galvoti apie ekstremaliąsias situacijas reikia patiems, galvoti reikia dabar, kai santykinai ramu. Nelaukti paskutinės minutės.
Nepaisant dėsningo evakuacijos plano ribotumo, jo parengimas turi vieną didelį privalumą. Oficialiai įvardytos daugiausia problemų keliančios Vilniaus kelių sankirtos.
Gali būti, kad kada nors bus ir projektai, ir jų rekonstrukcija. O gal tai įvyks net pagreitintu būdu. Tai naudinga miestui ir miestiečiams. Kiekviena pralaidi, sutvarkyta gatvė yra mažytis laimėtas mūšis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
