Rugsėjį po Lietuvos miestus pabirs tūkstančiai naujų studentų – jaunų talentų, ant kurių pečių jau netolimoje ateityje laikysis šalies ekonomika. Ko reikia, kad naujai į miestą atvykęs žmogus pasijustų kaip namuose ir norėtų pasilikti ilgam? Kiek įtakos tam turi infrastruktūros sprendimai, susiję su gyvenamąja aplinka, eismu ir kitais kasdieniais aspektais?
Ką reiškia priimti žmogų miesto požiūriu?
Kvietimus studijuoti pirmo kurso studentams siunčia aukštosios mokyklos, bet realų kasdienybės testą jų akyse laiko miestai. Pernai rugsėjį studijuoti pasirinko apie 19,5 tūkst. žmonių, o į penkis didžiuosius Lietuvos miestus atvyko beveik 13 tūkst. pirmakursių. Iš jų beveik 6 tūkst. – į Vilnių ir beveik 5 tūkst. – į Kauną, kiti 6,5 tūkst. pasiskirstė po mažesnius miestus. Tai – didelis skaičius naujų gyventojų, kuriuos miestai turi priimti ne tik administracine, bet ir kasdienybės prasme. Palyginti: lyg vienu metu į skirtingas puses pajudėtų visa Ukmergė ar Kėdainiai.
Pirmas klausimas, su kuriuo susiduria į pasirinktas studijas kitame mieste įstojęs jaunimas, kartu – ir jų tėvai, retai būna apie mokslus. Viskas prasideda nuo kur kas praktiškesnio etapo – klausimų „Kur gyvensiu?“ ir „Kaip judėsiu mieste?“.
Atsakymas į pirmąjį klausimą vieniems reiškia bendrabučio kambarį, kitiems – nuomai tinkamo buto paieškas. Pastarosios didžiuosiuose miestuose virsta netgi savotišku sportu: pasiūla ribota, o kainos kyla greičiau nei saulėtą vasaros dieną pajūryje. Vis dėlto, būsto prieinamumo problema būdinga ne tik Lietuvai – su ja susiduria dauguma Europos didmiesčių. Tiek išsinuomoti, tiek įsigyti būstą jaunam žmogui tampa vis sudėtingiau, tad labiau finansiškai apriboti studentai kartais renkasi ne tą universitetą, į kurį norėtų labiausiai, o tą, kuris gebės išspręsti ir pamatinį – oraus stogo virš galvos – poreikį.
Išsprendus galvosūkį su būstu, seka judėjimas mieste: kojos, dviratės priemonės, viešasis transportas ar asmeninis automobilis? Dažnai galima pastebėti, kad dalis iš mažesnių miestų atvykstančio jaunimo atsiveža kitokį judėjimo įprotį – savotišką priklausomybę nuo automobilio. Tačiau didesniame mieste, kurio infrastruktūra labiau pritaikyta viešajam transportui ar alternatyvioms judėjimo priemonėms, tai nulemia chaotišką eismą, neatsakingą vairavimą miegamuosiuose rajonuose, spūstis prie universitetų ir galvos skausmą dėl automobilio statymo vietų.
Žinoma, miestams svarbi ir kita detalė. Nemaža dalis atvykstančiųjų studijuoti, faktiškai gyvenančių ir kasdien besinaudojančių infrastruktūra, oficialiai lieka deklaravę gyvenamąją vietą tėvų namuose. Tai reiškia, kad miestas, kuris žmogų priima ir aptarnauja kasdien, lieka be atitinkamos finansavimo dalies. Dėl to, pavyzdžiui, Vilnius pernai į tai pažiūrėjo kūrybiškai ir įvedė paskatas tokiems naujakuriams.
Kas nulemia norą kurti ateitį konkrečiame mieste?
Norą pasilikti studijų mieste jas baigus arba vykti kitur dažniausiai lemia ne vien perspektyvi darbo vieta ir siūlomas atlyginimas. Svarbu ir tai, ar žmogus susitapatina su miestu, kuriame studijavo: ar jaučiasi priimtas, saugus, ar čia besimokydamas susikūrė savo socialinę aplinką. Tai – subjektyvus, bet kartu ir labai apčiuopiamas jausmas: ar miestas mane priėmė, ar aš čia tik laikinai apsistojau?
Užsienyje įsitvirtinę profesionalai iš Lietuvos, po studijų pasirinkę likti ten, kur mokėsi, dažnai dalijasi, kad įmonės aktyviai kviečia į apmokamą praktiką jau nuo trečio ar ketvirto kurso. Kitaip tariant, rūpinasi investicija į būsimą specialistą ir į būsimą mokesčių mokėtoją. Tačiau Lietuvoje dar palyginti dažnai įsivaizduojama, kad praktika tėra nemokamas resursas rutininiams darbams ar prievolė kažką mokyti be aiškios naudos čia ir dabar. Rezultatas – atotrūkis tarp teorijos ir praktikos, finansiniai sunkumai įžengiant į darbo rinką ir didesnis jaunų žmonių noras ieškoti laimės kitur. Todėl verta pamėginti atsakyti į klausimą: kiek esame pasiruošę priimti į miesto ir darbo aplinką būsimą kolegą ir padėti jam augti?
Šioje vietoje norisi grįžti prie jau minėto būsto prieinamumo klausimo – juk naujai iškeptas specialistas bendrabutyje likti jau nebegali. Mažesnių miestų strategija kviesti atvykti tam tikrų profesijų atstovus siūlant itin patrauklias sąlygas gyventi ir dirbti – puikus būdas susigrąžinti gyventojus. Didesniems miestams aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai: slaugytojai, kineziterapeutai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, jaunieji mokslininkai, pareigūnai, ugniagesiai ir pan., reikalingi lygiai taip pat. Tačiau čia būsto prieinamumo problema pati ryškiausia – netgi suaugusiam žmogui be tėvų pagalbos ji gali būti neįveikiama.
Dėl to didesnėms savivaldybėms ir jas supančioms mažesnėms būtų prasminga ne varžytis dėl to paties siauro profesijų rato, o bendradarbiauti. Vienas iš pavyzdžių – municipalinio būsto fondas (kūrybiškai prieinant prie formos ir atskirai diskutuojant, kas turėtų prisiimti šią atsakomybę, – savivaldybės ar savivaldybės kartu su verslu). Toks bendras sprendimas padėtų jauniems specialistams įsitvirtinti mieste, o vėliau savarankiškai judėti toliau. Kartu jis reikštų, kad didelis miestas, jį supantys mažesni miesteliai ir verslas dirba kartu tam, kad išlaikytų talentus regione.
Grįžtant prie antraštės, mano nuomone, atsakymas paprastas: konkuruoti negalima, bendradarbiauti. Ne todėl, kad konkurencija yra blogai, o todėl, kad talentų klausimu visi sprendžiame tą pačią problemą ir vieni be kitų jos neįveiksime. Nepamirškime, kad konkurencinėje kovoje dėl jaunųjų talentų dalyvauja ne vien Lietuvos miestai, ir tai tik patvirtina kai kurių tėvų pasidalijimai apie vaikus, įstojusius ne į gamtos mokslus, inžineriją ar mediciną, o į Amsterdamą, Berlyną ar Londoną.
