Viena mano pažįstama pora nusprendė įsigyti naują automobilį. Viena iš poros turėjo geras sąlygas gauti banko paskolą, o kita buvo sukaupusi pradinį įnašą. Jeigu tai būtų susituokusių heteroseksualių žmonių pora, visa tai jie įgyvendintų be jokių problemų. Užtektų vieno bankinio pavedimo.
Tačiau, kadangi tai buvo homoseksualių žmonių pora, viskas buvo sudėtingiau. Banko pavedimą padaryti iš vienos sąskaitos į kitą joms taip pat lengva. Tačiau įstatymiškai ši pora netraktuojama kaip šeima, todėl toks pavedimas laikomas dovana, už kurią reikia susimokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Ši, kaip ir visos kitos vienos lyties žmonių poros, Lietuvoje negali sudaryti santuokos, taip pat negali įregistruoti savo santykių kaip partnerystės.
Tai yra konkretus ir kartu labai paprastas pavyzdys, kaip homoseksualūs žmonės turi nelygias sąlygas, lyginant su heteroseksualiais žmonėmis. Žmonėms kartais atrodo, kad LGBT+ žmonės reikalauja kokių nors išskirtinių teisių, bet iš tokių pavyzdžių matome, kad jie neturi tokių pačių teisių kaip visi kiti. Šiuo konkrečiu atveju galima net sakyti, kad jie sumoka didesnius mokesčius.
Be to, partnerystė nėra vien apie turtinius santykius. Be jų, yra dar jautresnių klausimų, pavyzdžiui, rūpinimasis vienas kito sveikata arba vaikų auginimas kartu. Visa tai nėra reglamentuota ir todėl vienos lyties poros susiduria su įvairiausiomis kliūtimis.
Ši istorija nutiko dar kuris laikas iki Konstitucinio Teismo sprendimo. Nors šis sprendimas yra svarbus žingsnis užtikrinant lygias teises vienos lyties poroms Lietuvoje, jis negali išspręsti daugybės problemų. Pavyzdžiui, norėdama užregistruoti partnerystę tokia pora turėtų kreiptis ne tik į Civilinės metrikacijos skyrių, bet ir į teismą, galbūt net samdytis teisininkus šiam procesui. Vėlgi naujos kliūtys, su kuriomis nesusiduria skirtingų lyčių poros, norinčios sudaryti santuoką.
Nemažą dalį šių problemų išspręstų Partnerystės įstatymas, kurio taip vengia mūsų politikai ir nemaža dalis visuomenės. Svarbu suprasti, kad tas vengimas reiškia, jog LGBT+ žmonės mūsų šalyje faktiškai traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai, kurie neturi ir negali turėti tokių pačių teisių kaip visi kiti. Kaip mano pateiktas pavyzdys rodo, netgi turi mokėti didesnius mokesčius nei kiti. Nėra jokių kitų priežasčių nesudaryti šiems piliečiams tokių pačių sąlygų kaip visiems kitiems. Nebent iš tikrųjų juos laikome antrarūšiais žmonėmis. Tokiu atveju belieka džiaugtis, kad mūsų Konstitucija ir jos įgyvendinimą prižiūrintis Konstitucinis Teismas neleidžia to daryti.
Vengimas priimti Partnerystės įstatymą kartais bandomas pagrįsti tuo, kad dabar netinkamas laikas. Kiekvienu atveju yra vis kita priežastis, kodėl tas laikas nėra tinkamas. Dabar jis kai kam atrodo netinkamas dėl karo grėsmės. Tačiau man atrodo priešingai. Kaip tik šios grėsmės akivaizdoje turėtume pasirūpinti, kad jokie mūsų šalies piliečiai nebūtų laikomi antrarūšiais. Juk ginantis nuo agresoriaus reikėtų kiekvieno indėlio, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar tapatybės. Jei antrarūšiais laikome ženklią dalį savo piliečių (apklausų skirtingose šalyse duomenimis, ne mažiau 5–10 procentų), tai mus tik susilpnina.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
