Per pastaruosius dešimt metų 10–20 metų paauglių savižudybių sumažėjo beveik penkis kartus. 2014 m. šioje amžiaus grupėje buvo 10,1 savižudybės 100 tūkstančių gyventojų, o 2023 m. – 2,1.
Nepaisant to, kas kelis mėnesius mūsų viešojoje erdvėje kyla panika dėl paauglių savižudybių. Paskutinis toks pavyzdys – Prienų rajono savivaldybės pranešimas apie „smarkiai išaugusį ketinimų nusižudyti skaičių“. Tačiau jokie skaičiai jame nėra pateikiami, nėra aišku, apie kokią statistiką ir apie kokį periodą yra kalbama. Be to, ketinimai yra žmogaus galvoje ir niekas jų neregistruoja. Turime įvykusių savižudybių statistiką, turime labai fragmentuotą ir netikslią mėginimų nusižudyti statistiką, o apie ketinimus galime spręsti tik tiek, kiek pats žmogus papasakoja. Pavyzdžiui, galime registruoti, kiek žmonių kreipėsi pagalbos ir papasakojo apie savo ketinimus. Tačiau, jeigu toks skaičius išaugo, tai gali būti kaip tik sveikintina tendencija, rodanti, kad vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos.
Aš suprantu, kad net ir vieno paauglio savižudybė yra sukrečiantis įvykis. Toks, kurio neturėtų būti. Todėl, susidūrus su jauno žmogaus savižudybe, norisi imtis ryžtingų veiksmų, kad tai daugiau nepasikartotų. Tačiau kartais tokie gerų intencijų vedami veiksmai sukuria daugiau problemų negu jų išsprendžia.
Lietuvos švietimo sistemoje yra sukaupta daug geros praktikos, kai, įvykus mokinio savižudybei, operatyviai suteikiama pagalba paveiktiems moksleiviams, mokytojams ir artimiesiems. Tai yra daroma tam, kad būtų išvengta naujų savižudybių tarp paveiktų žmonių. Toje gerojoje praktikoje daug dėmesio yra skiriama tam, kad bendruomenės ir visuomenės informavimas būtų konstruktyvus ir nedramatizuotas. Tai yra labai svarbu, nes situacijos dramatizavimas tik dar labiau įaudrina atmosferą, kuri jau ir taip yra įkaitusi.
Tačiau vis pasikartoja atvejai, kai vietoje konstruktyvaus informavimo matome dramatizuojančią ir paniką keliančią komunikaciją. Itin žalinga, kai pradedami vardinti konkretūs savižudybės ar mėginimo nusižudyti būdai. Galbūt savivaldybės meras ir gali to nežinoti, tačiau žiniasklaidos atstovai juk tikrai žino, kad negalima viešinti konkrečių savižudybės būdų, nes tai kaip tik gali padidinti savižudybių skaičių. Žinome tai iš gausybės mokslinių tyrimų ir konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, žinau vieną žmogų, kurį ilgai kankino mintys apie savižudybę, tačiau jis niekaip neapsisprendė, kaip tai padaryti. Paskutiniu postūmiu link mėginimo nusižudyti jam tapo radijo laida, kurioje susirūpinę specialistai diskutavo apie tai, kad daugėja savižudybių, kai žmonės nusižudo tam tikru būdu. Sąmoningai to būdo čia neįvardinsiu.
Dėl to Pasaulinė sveikatos organizacija yra parengusi konkrečias rekomendacijas žiniasklaidai. Lietuvoje tai yra įtvirtinta netgi įstatymu – Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti savižudybės priemonių ir būdų. Jeigu mums rūpi paauglių ir ne tik paauglių savižudybių problema, turime reikalauti, kad šių rekomendacijų ir įstatymo būtų laikomasi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
