Premjeras Gintautas Paluckas praeitą savaitę bandė raminti visuomenę teigdamas, kad Lietuva yra pačioje saugiausioje situacijoje ir nebus užpulta per artimiausius metus. Viena vertus, toks jo darbas – nuraminti mus ir įtikinti, kad situacija yra kontroliuojama. Be to, panikos kurstymas tikrai niekaip nepadės. Tačiau kyla klausimas, ar premjeras gali nuraminti mus žodžiais. Juo labiau kad kitos šalies, kuri yra gerokai toliau nuo Rusijos, premjero žodžiai, irgi pasakyti praeitą savaitę, skambėjo ne taip raminančiai.
Jungtinės Karalystės Vyriausybės vadovas Keiras Starmeris teigė, kad dabartinė padėtis pasaulyje kartu su Rusijos keliama grėsme daro nacionalinio saugumo situaciją neeilinę.
Apklausos rodo, kad nuo Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą prieš trejus metus žmonių nerimas dėl karo sumažėjo. Tačiau paskutinė tokia apklausa buvo daryta praeitų metų rudenį, kai JAV vadovavo dar kitas prezidentas. Dabar situacija visai kita.
Be to, net ir sumažėjus aštriam nerimui, jis niekur nedingo. Net jei žmonės mano konsultacijose apie karo baimę ir nekalbėjo, tačiau ji paprastai iškildavo, kai reikėjo priimti ilgalaikius sprendimus. Pavyzdžiui, pirkti būstą ar ne, likti gyventi Lietuvoje ar ieškoti kitos šalies, kur būtų galima kurti savo gyvenimą. Juo labiau kad prisiminimai apie sovietų okupaciją yra labai gyvi net ir tiems, kurie jos tiesiogiai nepatyrė. Tai irgi verčia žmones karo grėsmę vertinti labai rimtai.
Todėl ir nemanau, kad premjero žodžiai gali tokį nerimą numalšinti. Ir tiesą sakant, ne tiek svarbu, koks premjeras tokius žodžius sakytų: Paluckas, Šimonytė ar Skvernelis. Visi daugiau mažiau suprantame, kad grėsmės lygis priklauso ne nuo jų sprendimų ir, kad ir kaip gerai jie būtų informuoti, jie negali žinoti, kokie planai rezgami Kremliuje.
Politikai neturėtų nei kurstyti karo baimės, nei bandyti žodžiais mus nuraminti. Pirmas variantas yra neatsakingas, o antras neveiksmingas. Rusijos keliama grėsmė mus lydi jau ilgą laiką. Pastaraisiais metais ji žymiai padidėjo ir nėra jokių požymių, kad artimiausiu metu ji nustos didėti, o juo labiau kad sumažės. Todėl ramiau galime jaustis tik tiek, kiek esame pasiruošę šią grėsmę atremti. Kuo labiau stiprinsime savo kariuomenę, kuo geriau žinosime savo vaidmenį agresijos atveju, kuo labiau būsime kiekvienas asmeniškai pasiruošę nelaukiamai dienai X, tuo labiau užtikrinti galėsime jaustis. Ne ramesni, bet labiau užtikrinti.
Būtent to norisi iš valstybės vadovų. Ne raminimo tuščiais žodžiais, bet realių veiksmų stiprinant šalies gynybą ir kuo didesnio aiškumo bei konkretumo, kaip kiekvienas turėtume ruoštis. Ruoštis blogiausiam, tikėtis geriausio.
Be to, jeigu premjeras iš tikrųjų nuoširdžiai nori įnešti daugiau ramybės, galbūt pagaliau vertėtų peržiūrėti savo bendradarbiavimą su kai kuriais partneriais. Iš pradžių Remigijus Žemaitaitis kiršino visuomenę savo antisemitiniais pareiškimais, dabar kaišo pagalius į pasirengimą šalies gynybai. Kokiu būdu tai kam nors suteikia daugiau ramybės? Kai reikia didžiausio susitelkimo ir neeilinių veiksmų, toliau turime stebėti nuolat sėjamą chaosą, kuris tarnauja labiau priešo nei mūsų šalies tikslams.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
