Vakar Kyjive atsisveikinome su Lietuvos kariu Tomu Valentėliu, žuvusiu Ukrainoje, Charkivo srityje, kovoje už Ukrainos, bet taip pat ir už mūsų Laisvę. Po dienos ar daugiau T. Valentėlio palaikai, urna pelenų, iš Kyjivo bus atvežti į Lietuvą ir bus atsisveikinta su juo ir Lietuvoje.
Prieš metus lygiai taip pat atsisveikinome su kitu Lietuvos kariu Tadu Tumu, žuvusiu Donecko srityje prie Bahmuto.
Tai du Lietuvos savanoriai kariai, kurie jau padėjo galvą šioje nelygioje kovoje su blogiu – putinizmu. Kare, kurį Putino Rusija jau daugiau nei trejus metus kariauja prieš Ukrainą, siekdama ją užgrobti ir neslėpdama norų įtvirtinti savo įtaką kitose Europos valstybėse, įskaitant ir Baltijos šalis. Taigi, tai ne tik blogis, grasinantis Ukrainai, bet ir tai, kas grasina mūsų valstybei, mūsų namams ir mūsų įprastam, taikiam gyvenimui, kurio Ukraina neturi.
Iškilmingoje atsisveikinimo su T. Valentėliu ceremonijoje Kyjivo Maidano aikštėje, o vėliau šv. Aleksandro katalikų katedroje per mišias dalyvavo ne tik Kyjive gyvenantys ir dirbantys lietuviai, bet taip pat T. Valentėlio laisvės kovų bendražygiai: lietuviai, ukrainiečiai, kitų tautų atstovai. Dalyvavo Lietuvos ambasadorė, kiti diplomatai ir darbuotojai. Mišias už T. Valentėlį sutiko laikyti Vatikano apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.
Taigi, Ukrainoje išlydint T. Valentėlį buvo parodytas lietuvių ir įvairių tautų kovų bendražygių reikiamas dėmesys, pagarba žmogui, atidavusiam savo gyvybę kovoje už Ukrainos ir Lietuvos laisvę. Ukrainoje labiau nei kur kitur jauti tą kovą, bendrų darbų svarbą Ukrainai ir Lietuvai. Apie tai kalbėjome su kitais lietuviais kariais savanoriais, kurių yra dar ne vienas ir kurie rizikuoja savo gyvybe kaip T. Valentėlis ir T. Tumas.
O ar suprantame Lietuvoje šių žmonių, dažnai visiškų idealistų pasiryžimo svarbą mūsų pačių saugumui, ar suprantame tą frazę ir jos reikšmę, kurią vis dažniau girdime, jog Ukrainoje vyksta kova ne tik už Ukrainos, bet ir bendrai už Europos valstybių saugumą, kad Ukraina tuos daugiau nei trejus metus per šį baisų karą buvo visos Europos skydas? Europos, kuri, kaip paaiškėjo dabar, nepaisant gražių, skambių pareiškimų, gintis nuo tokio blogio kaip Putino Rusija taip ir nėra pasirengusi iki šiol.
Prieš keletą savaičių visą pasaulį apskriejo nuotraukos, kaip Lietuva atsisveikino su keturiais Jungtinių Valstijų kariais, žuvusiais nelaimingo atsitikimo metu Pabradėje karo poligone. Tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į gatves. Lietuvos vadovai prabilo apie valstybės apdovanojimus, nors tie kariai žuvo eidami karinę tarnybą nelaimingo atsitikimo metu ir jokio papildomo atsidavimo nereikėjo.
Vargu, ar kurioje kitoje šalyje žuvusiems karinės tarnybos metu kariams taikos sąlygomis, nelaimingo atsitikimo metu yra suteikti aukšti valstybės apdovanojimai.
Perlenkti lazdos, rodant dėmesį, matyt, tikrai nereikia. Bet tas dėmesys, kurį parodė žmonės gatvėje, išlydint šiuos Amerikos karius, buvo tikrai gražus ir reikalingas.
Prieš metus, kai išlydėjome žuvusį Ukrainoje T. Tumą, jo palydėti atėjo apie šimtas žmonių. Po to neteko girdėti, kad būtų buvusi kokia nors visuomeninė iniciatyva padėti finansiškai žuvusiojo šeimai, kaip buvo dabar žuvus Jungtinių Valstijų kariams Lietuvoje ir žuvus T. Valentėliui.
Bet, parodžius tokią iniciatyvą Amerikos karių atžvilgiu, suprantama, nebuvo galima jos neparodyti T. Valentėliui.
Iki šiol Lietuvos valstybė vengė rodyti oficialų savo dėmesį Ukrainoje kovojantiems savanoriams, nes oficiali pozicija yra, kad kare dalyvauja savanoriai, o ne Lietuva.
Bet valstybė nėra tik valdžia, o net ir esantys valdžioje, taip pat ir dirbantys valstybės institucijose, dar gali parodyti dėmesį šiems laisvės kariams, žuvusiems Ukrainoje, ir tiesiog, kaip individualūs piliečiai.
Įvairiose valstybėse valdžia ir eiliniai piliečiai skirtingais būdais parodo dėmesį žuvusiems kovoje už laisvę. Įvairių šalių valstybės institucijos suranda savo galimybių palaikyti ryšius, tegu ir neoficialius, su šiais kariais.
Lietuvoje ilgą laiką to nebuvo ir tai stebino. Bet per pastaruosius metus tai pasikeitė. Ir tai tikrai džiugina.
Vis dėlto, turėtume, matyt, pagalvoti daug labiau apie įvairias galimas formas ir būdus, kaip ne tik palaikyti ryšius su laisvės kariais Ukrainoje, bet ir kaip pagelbėti tiems, kurie netenka sveikatos, būna sužeisti tose kovose ar pagelbėdami tų kovų dalyviams. Kol kas to irgi nebuvo.
Ir labai tikiuosi, kad, kai T. Valentėlio palaikai bus atvežti į Lietuvą, jo palydėti į Amžiną kelią atvyks daug daugiau žmonių, nei tada, kai lydėjome į amžinybę Tadą Tumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
