2011 m. režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ tapo vienu svarbiausių kino pasakojimų apie Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Pasitelkęs legendinės grupės „Antis“ istoriją, filmas kalba ne tik apie muziką, bet ir apie visos visuomenės virsmą – laiką, kai kūryba, ironija ir meninis protestas tapo laisvės kalba.
Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
Apie filmo kūrimo procesą, jo transformaciją ir netikėtai atsivėrusias temas pasakoja režisierė G. Žickytė, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė bei grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Pasak kūrėjų, pradžioje filmas buvo sumanytas kaip pasakojimas apie grupės fenomeną, tačiau kūrybinio proceso metu tapo aišku, kad „Antis“ yra neatsiejama nuo platesnio istorinio konteksto – Dainuojančios revoliucijos ir Lietuvos nepriklausomybės judėjimo.
„Antis“ 9-ajame dešimtmetyje tapo reiškiniu, kuris peržengė muzikos ribas. Kaip prisimena A. Kaušpėdas, tuo metu žmonėms rūpėjo ne tik muzika, bet ir idėjos, kurias ji perteikė – laisvės pojūtis, drąsa ir noras gyventi kitaip. Alternatyvaus post-punk ir art roko estetika Sovietų Sąjungos pabaigoje virto savotiška protesto forma, leidusia kalbėti užslėpta, metaforų ir absurdo kupina kalba.
Netikėtu sprendimu tapo ir tai, kad dabarties A. Kaušpėdas filme pasirodo tik pačioje pabaigoje.
Kūrėjams svarbu buvo ne tik atkurti istorinius faktus, bet ir perteikti to laikotarpio emociją. G. Žickytė pasakoja, kad ilgą laiką negalvojo kurianti filmo apie Lietuvos istoriją – priešingu atveju atsakomybės mastas būtų tapęs pernelyg didelis. Režisierei „Antis“ tapo kūrybine laisve – galimybe pasakoti istoriją žaismingai, siurrealiai ir intuityviai, pasitelkiant asmeninį prisiminimą bei emociją.
Didelę filmo dalį sudaro archyvinė medžiaga, kuri čia tampa ne istorine iliustracija, o gyvu pasakojimo audiniu. Pasak režisierės, būtent archyvuose užfiksuotos žmonių emocijos ir veidai leidžia pajusti tikrąją laikmečio atmosferą. Filmas sąmoningai atsisako tradicinio istorinio pasakojimo modelio ir renkasi emocinę, asociatyvią kino kalbą.
Netikėtu sprendimu tapo ir tai, kad dabarties A. Kaušpėdas filme pasirodo tik pačioje pabaigoje. Nors buvo nufilmuota daugybė valandų interviu, montažo metu nuspręsta atsisakyti tradicinio herojaus pasakojimo. Pasak A. Kaušpėdo, būtent toks kūrybinis sprendimas ir tapo filmo stiprybe – pasakoti apie žmogų jo tiesiogiai nerodant.
Filmo kūrimas truko ne vienus metus. D. Vildžiūnaitė prisimena, kad toks projektas reikalavo ne tik laiko, bet ir asmeninio santykio su tema. Pasak jos, dokumentiniai filmai, siekiantys kalbėti plačiau ir giliau, negali gimti greitai – jie tampa ilgalaikiais gyvenimo projektais.
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ taip pat išsiskyrė tuo, kad sudėtingą istorinį laikotarpį sugebėjo perteikti patrauklia ir gyva kino kalba. Filmas sulaukė didelio susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o jo aktualumas neišblėso ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui po premjeros. Kūrėjų teigimu, kiekviena karta į Atgimimo laikotarpį žvelgs savaip, tačiau pasakojimai apie šį laiką niekada nepraras svarbos.
Tai filmas apie laikotarpį, kai menas tapo politiniu veiksmu, o scena – vieta kalbėti apie laisvę. Apie žmones, kurie net sudėtingiausiomis aplinkybėmis sugebėjo išlaikyti žaismę, ironiją ir kūrybinę energiją. Ir apie kiną, kuris leidžia istoriją ne tik prisiminti, bet ir iš naujo pajusti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
