Prieš savaitę, Kovo 11-osios dienomis, pasipylė daug komentarų apie naujas grėsmes ir iššūkius mūsų laisvei, susijusius tiek su diskusijomis dėl taikos Ukrainoje (ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis tai gali būti pasiekta), tiek ir Jungtinių Valstijų administracijos požiūriu į Putino agresyvią politiką Europoje.
Dažniausiai, kalbant apie mūsų valstybės ir bendrai Europos tolesnį saugumą, išsiskiria dvi kardinaliai priešingos pozicijos.
Vieni, įtikėję, kad Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas gali padaryti kažką ne taip dėl Europos saugumo, ragina kuo greičiau atsigręžti į Europos partnerius ir kurti Europos gynybos sistemą. Kiti kaip mantrą kartoja teiginius, kad Jungtinių Valstijų buvimas Europoje yra būtina sąlyga, jog Europa jaustųsi saugi ir ragina nekreipti dėmesio į kai kuriuos D. Trumpo ar jo komandos pareiškimus bei skeptiškai vertina visus bandymus kurti Europos gynybos pagrindus be Jungtinių Valstijų.
Aišku, kad Vašingtono saugumo garantijos Europai labai svarbios. Bet, jeigu kas nors galvoja, kad paskyrus ne tik mums, o ir, pavyzdžiui, kitoms Baltijos šalims 5 ar 6 proc. savo valstybės biudžeto gynybos klausimams, mes 100 proc. užsitikrinsime D. Trumpo garantijas bent jau Baltijos šalių saugumui, tai kažin, ar toks požiūris realistiškas.
Jeigu D. Trumpo administracija ryšis pamažėle trauktis nuo Europos saugumo užtikrinimo misijos, tai vien dėl pažangių žingsnių iš Baltijos šalių ar Lenkijos pusės kažin, ar Jungtinės Valstijos pasiliks užtikrinti saugumo mūsų regione.
Iki šiol tvyranti nežinia dėl D. Trumpo administracijos požiūrio į savo tolesnius įsipareigojimus Europos saugumui, o taip pat sprendžiant taikos klausimus Ukrainoje yra vienas svarbiausių naujų iššūkių, su kuriais susiduriame. Jei Ukraina po Jungtinių Valstijų aukšto rango delegacijų susitikimų Saudo Arabijoje su Kremliaus delegacija, o po to ir Kyjivo, bus palikta susilpnintoje pozicijoje, tai reikš galimybę Putinui sėsti ant balto arklio ir po kurio laiko grasinti ne tik Ukrainos, bet ir kitų Europos šalių saugumui.
Deja, reikia pasakyti, kad D. Trumpo administracija daro daug keistų žingsnių užsienio politikoje. Tiek dėl situacijos Ukrainoje, tiek santykiuose su NATO partneriais. Juos galima kritikuoti, ypač ekspertams, bet svarbu, kad ta kritika kai kuriems D. Trumpo veiksmams nevirstų antiamerikanizmu, ypač įtakingų mūsų politikų lūpose.
Kita vertus, būtų neteisinga nedaryti jokių žingsnių Europos šalims ir laukti, ką padarys D. Trumpas, tiek kalbant apie situaciją Ukrainoje, tiek ir bendrai apie Europos saugumą.
Europos gynybos identitetas turėtų ir galėtų būti kuriamas, iš vienos pusės, kaip Jungtinių Valstijų partneris NATO rėmuose, jei Vašingtonas toliau tam būtų pasiruošęs, o, iš kitos pusės, pagaliau įneštų ir savo svarbų vaidmenį į Europos gynybą, prisiimant vis didesnę naštą kitais Europos saugumo klausimais, bet tikintis, kad branduolinį skėtį NATO narėms, žvalgybą, satelitų misiją, priešraketinę gynybą užtikrintų JAV.
Jeigu Jungtinės Valstijos nuspręstų pamažėle trauktis iš Europos saugumo misijos užtikrinimo sausumos operacijoms, o Ukrainoje ateitų taika, tada Ukrainos pajėgos gal galėtų prisidėti užtikrinant Europos saugumą ir už savo šalies ribų, Europos šalių kariniam kontingentui, pagelbėjant Ukrainai.
Visiems šiems tikslams pasiekti Europos šalys ir turėtų skirti tuos minėtus 5 ar 6 proc. nacionalinio biudžeto gynybos reikmėms. Ne todėl, kad taip reikalavo D. Trumpas, o todėl, kad tai atitinka ir Europos gynybos interesus. Toks vis didesnis Europos saugumo užtikrinimo funkcijų perėmimas neturėtų būti vien tik Europos Sąjungos misija, nes kai kurios labai svarbios šalys, kaip Anglija ar Turkija, nėra ES narės.
Dar 21 amžiaus pradžioje funkcionavo tokia organizacija kaip Vakarų Europos Sąjunga. Bet jos veikla buvo stipriai ir nepagrįstai ignoruota, baiminantis, ar ji nepakenks NATO.
Dabar, kai Anglija nebėra ES narė, o Turkija įstrigusi kelyje į ES, prisidėjus dar ir Ukrainai, kuri irgi kelyje į ES, bet, kaip ir Turkija turi stiprią didelę armiją (beje, vienintelę, kuri yra patyrusi kare su Putino Rusija ir stipriai motyvuota), būtų galima imti kurti naują Europos gynybos sistemą. Ji dirbtų partnerystėje su Vašingtonu, bet kartu prisiimtų vis daugiau funkcijų dėl Europos saugumo, būdama ne ES dalimi. Tai nauja galimybė Europai, kurią vargu ar teisinga būtų vėl ignoruoti.
Ši galimybė būtų nauja ir Ukrainai. Bet su svarbia sąlyga. Tai turėtų būti partnerystė Ukrainai tiesiogiai imant dalyvauti Europos saugumo ir gynybos sistemoje dar iki narystės ES. Lygiavertė partnerystė. Ne priedas prie šio projekto. Europos partnerių pajėgų buvimas Ukrainoje tai tik sustiprintų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
