Iki šių metų sausio 31 d. visi, kurie dirba arba savanoriauja paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ar organizacijose, taip pat užsiimantys bet kokia kita veikla, susijusia su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, turės gauti QR kodą. Šis kodas, pavadintas „Teisėto darbo su vaikais“ kodu, turės patvirtinti, kad tas asmuo nėra teistas už seksualinio pobūdžio arba kitus sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.
Iki balandžio 30 d. visi darbdaviai turės patikrinti, ar jų darbuotojai ir savanoriai tokius kodus turi. Esminis skirtumas nuo prieš tai galiojusios tvarkos yra tas, kad tokį QR kodą turės gauti daug daugiau dirbančiųjų ir savanorių, be to, darbdavys šį QR kodą turės reguliariai tikrinti – ne rečiau kaip kartą per metus.
Ši pareiga turėti QR kodą bus taikoma šimtams tūkstančių asmenų, dirbančių ir savanoriaujančių mokyklose, vaikų dienos ir jaunimo centruose, jaunimo, kultūros ir sporto klubuose, sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat visuose vaikams per metus skirtuose renginiuose. Jį reikės turėti net ir keliolikai tūkstančių aukštųjų mokyklų dėstytojų, nors jie ir nuolat nedirba su vaikais, bet dalyvauja įvairiuose moksleiviams skirtuose renginiuose, taip pat atlieka socialinius tyrimus, apklausdami vaikus.
Deklaruojamas šios pareigos turėti QR kodą ir jį nuolat tikrinti tikslas yra vaikų apsauga nuo neteisėto suaugusiųjų elgesio, įskaitant fizinį ir seksualinį smurtą. Vaikus apsaugoti išties labai svarbu. Bet. Ar tikrai būtina šimtus tūkstančių su vaikais dirbančių asmenų laikyti potencialiais nusikaltėliais ir nė vienu iš jų nepasitikėti, vietoj to, kad būtų orientuojamasi į neteisėto elgesio su vaikais atpažinimą, tinkamą ir veiksmingą reakciją nutikus tokiems įvykiams, ugdymą vaikų gebėjimų atpažinti tokį neteisėtą suaugusiųjų elgesį ir pagalbos priemones?
Visgi, sukurtoji šimtų tūkstančių QR kodų per metus generavimo mašina paremta banaliu įsivaizdavimu, kad visi, padarę kažką nusikalstamo, vėliau ar anksčiau yra nuteisiami ir atsiduria nuteistųjų registruose. Bet taip nėra ir taip niekada nebus, tai lemia daug įvairių veiksnių, seniai žinomų kriminologijoje. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad maždaug kas penktas vaikas nukenčia vien tik nuo seksualinės prievartos. Tai yra vidutiniškai maždaug penki tūkstančiai atvejų per metus.
Palyginkime aktualių teistumų skaičius su užkurtosios QR kodų mašinos darbo apimtimis ir mastais. Per metus Lietuvoje už seksualinę prievartą prieš vaikus nuteisiami keli šimtai asmenų. Maždaug trečdalis jų nuteisiama už vaikų pornografijos laikymą, o kita dalis asmenų prieš vaikus dažniausiai seksualiai būna smurtavę artimiausioje aplinkoje. Nėra tyrimų apie tai, kiek iš jų dirbo su vaikais ar kiek ketintų toliau dirbti. Bet skaitant pavienius teismų sprendimus, tokie atvejai yra labai reti. Dar maždaug šimtas asmenų per metus nuteisiama už seksualinę prievartą prieš suaugusius. Daugiausia iš jų yra sunkūs nusikaltimai.
Bendrai už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus per metus nuteisiami maždaug pusantro tūkstančio asmenų. Bet už juos skiriamas tik realus laisvės atėmimas, su labai retomis išimtimis. Tai kam tada tikrinti šimtus tūkstančių darbuotojų ir savanorių, ar jie per metus nebuvo teisti už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą?
Bene vienintelis geras žinios apie QR kodus šalutinis padarinys yra su vaikais dirbančių asmenų jautrinimas, budrumo skatinimas, didesnio dėmesio į tai atkreipimas, žinojimo, kad tokie dalykai jų darbinėje ar savanoriškoje veikloje gali nutikti ir juos reikia atpažinti, į juos reaguoti. Bet tai neabejotinai galima pasiekti ir kitais būdais, ne per šimtatūkstantinį QR kodų generavimą, ir, be abejo, ne per dideles baudas darbdaviams tų kodų netikrinant, jei jie tokį tikrinimą laiko beprasmiu.
QR kodų galimybės realiai apsaugoti vaikus nuo neteisėto elgesio yra artimos nuliui, o kuriamo nepasitikėjimo, beprasmio darbo, sąnaudų ir išnaudojamos energijos bus labai daug, ją būtų galima panaudoti veiksmingesnėms priemonėms.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
