Psichologinis raštingumas yra gerai. Kuo žmonės geriau supranta savo norus, jausmus, vertybes ir elgesį, kuo geriau supranta kitus, tuo daugiau galimybių kurti gerus santykius ir būti laimingesniais.
Tačiau kartais psichologinio raštingumo siekis virsta kažkuo kitu. Pavyzdžiui, pakalbėkime narcizų tema. Nes, pasirodo, jų aplinkui yra daug, jie labai blogi, todėl jų reikia saugotis, greitai atpažinti ir dar greičiau atsiriboti.
Kas yra tie narcizai? Dažnai juos apibūdina kaip nuolat siekiančius dėmesio ir trokštančius, kad jais žavėtųsi, arogantiškus ir nepaisančius kitų žmonių jausmų bei poreikių, kontroliuojančius ir manipuliuojančius. Tokiuose aprašymuose dažnai skamba žodis toksiškas. O bet ko toksiško, suprantama, reikia vengti.
Kodėl tokie apibūdinimai ir patarimai yra problematiški? Visų pirma dėl to, kad jie sudaro įspūdį, jog narcizas yra kažkoks aiškiai apibrėžtas asmenybės tipas. Tačiau tokių narcisistiškų bruožų turime visi – tik vieni mažiau, o kiti daugiau. Apskritai, dalis psichologų, sociologų ir filosofų atkreipia dėmesį, kad visa šiuolaikinė Vakarų visuomenė turi daug narcisistiškų bruožų. Daugelis esame įnikę į socialinius tinklus, kuriuose puoselėjame savo idealistinius įvaizdžius, trokštame patvirtinimo ir dėmesio. Vis didesnė koncentracija į save lemia mažesnį empatiškumą, susipriešinimą ir paviršutiniškesnius santykius.
Ieškodami narcizų ir bėgdami nuo jų, pradedame nebematyti savo trūkumų. Suprantama, idėja, kad gyvenimas bus paprastesnis, jei laiku atpažinsi ir atsiribosi nuo narcizų, skamba labai viliojančiai. Tačiau, o ką jeigu ne tik tavo vyras, žmona, draugas, kolega ar viršininkas, turi narcisistinių bruožų, bet ir tu pats ar pati?
Nors ir yra tokia diagnozė kaip narcisistinis asmenybės sutrikimas, tačiau ji taip pat nereiškia, kad visi žmonės ją turintys yra vienodi. Juo labiau nereiškia, kad visų ją turinčių reikėtų vengti, nes jie, pasinaudosiu populiariu žodžiu, yra toksiški. Nors, žinoma, yra situacijų, kai pasitraukti iš santykių – ypač esant smurtui – yra būtina tam, kad apsaugotume savo gerovę ir sveikatą.
Diagnozuoti tokį sutrikimą nėra paprasta užduotis ir tam tikrai neužtenka paskaityti narcisistinių bruožų sąrašėlio internete. Psichikos sutrikimų diagnostikai Lietuvoje naudojamos Tarptautinės ligų klasifikacijos 11-oje versijoje apskritai nebeliko atskirų asmenybės sutrikimų tipų, tarp jų ir narcisistinio. Vietoje to kalbama apie skirtingus asmenybės aspektus, kurie gali būti skirtingai išreikšti ir sudaryti skirtingus derinius. Kitaip tariant, žmonės per daug sudėtingi, kad galima būtų juos tvarkingai suskirstyti į asmenybės tipų (ar sutrikimų) stalčiukus.
Kita problema, kad ieškodami narcizų ir bėgdami nuo jų, pradedame nebematyti savo trūkumų. Suprantama, idėja, kad gyvenimas bus paprastesnis, jei laiku atpažinsi ir atsiribosi nuo narcizų, skamba labai viliojančiai. Tačiau, o ką jeigu ne tik tavo vyras, žmona, draugas, kolega ar viršininkas, turi narcisistinių bruožų, bet ir tu pats ar pati? Gal jis ar ji linkę manipuliuoti, bet gal ne mažesnė problema yra tai, kad tu nemoki aiškiai pasakyti, ko tu nori ar nenori? Gal ne jų toksiškumas yra didžiausia bėda, o tavo polinkis jaustis auka?
Todėl gal visgi būtų verta ne ieškoti patologijų kituose, bet labiau rūpintis savo gebėjimu įveikti gyvenimo sunkumus, taip pat ir kylančius dėl buvimo tarp sau labai nepatogių žmonių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
