Kai scenoje Gabrielė Vilkickytė, atrodo, kad vyksta kažkas labai asmeniško, nuoširdaus, nepaprasto ir tikro, kaip ir ji pati. LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ kūrėja pripažįsta: jautrumas scenoje gali ne tik išpildyti dvasiškai, bet ir išrengti nuogai, todėl ji vis ieško atsakymų apie balansą, apie skirtumus tarp klausytojų ir „įsiklausytojų“, ir apie savo vietą scenoje, kuriai reikalingas jos žinomumas, nors ji jo ir nemėgsta.
Viso pokalbio su Gabriele Vilkickyte klausykite čia:
– Ar lipti ant scenos ir atiduoti visą savo širdį tau vis dar kainuoja?
– Kai kurie koncertai mane aprengia gražiausiais rūbų sluoksniais, ir aš grįžtu labai turtinga. Tačiau kartais aš apsinuoginu, kai to nereikia, kai žmonės nevertina – pasijaučiu kaip dvasinė prostitutė. Vis dar mokausi, kaip rasti balansą.
Tikrai ne visi supranta tą nuogumą, tikrai ne visiems jo reikia ir tai yra visiškai normalu. Kai reikia būti tvarkingai, teisingai, kai gaunu žinutę iš organizatorių, kad negaliu pasisakyti kokia nors politine tema, kai negaliu skatinti pilietiškumo, tai tada manyje užsidega raudoni klaustukai.
Gavau tokią širdį šiame gyvenime: man sunku būti suvaržytai, dėl to man taip gera gyventi Lietuvoje – esu laisvo žodžio produktas.
– Kaip tu prisimeni save vaikystėje? Ar visada buvai jautri?
– Aš buvau lengvas vaikas iki tam tikro lygio. Turiu tokią sėkmę gyvenime – gavau trijų valandų trukmės vaizdo medžiagą, kurioje esu mažas vaikas vaikystės bute. Apie tą butą parašiau daug dainų.
Ten galiu matyti save judančią, šnekančią, šokančią. Įdomus kontrastas – matau save ten linksmą ir lengvą, nesuprantančią, kad visas mano kūnas yra nusėtas žaizdomis. Gimiau sirgdama odos liga, turėjau nemažai žaizdų, atrodžiau kraupiai, bet to nesupratau.
Kai išėjau į mokyklą, į pasaulį, pradėjau girdėti, kad kažkas yra ne taip, ir tas lengvumas pasikeitė. Tai yra neišvengiama gyvenimo dalis, dabar bandau tas žalas tvarkytis. Per muziką ir įvyko mano vidinis gijimas.
– Ar ta maža mergaitė svajojo apie sceną?
– Nuostabu, kad šiandien galiu gyventi iš muzikos, bet tikrai niekada to nesitikėjau. Turėjau tokią paralelinę svajonę groti aktų salėje mokiniams ir mokytojams. Juokinga, nes tai išsipildė šių metų sausio mėnesį.
Tuo pačiu visada galvojau, kad būsiu gydytoja, 10 metų buvau apsisprendusi studijuoti mediciną. Mokykloje buvau pasirinkusi visas reikalingas specialybes. Tačiau klasėse suprasdavau, kad tik laukiu pertraukos, kai galėsiu palakstyti po Vilnių su ausinukais.
Žavėjausi scenos žmonėmis, bet galvojau, kad tokia sėkmė ištinka tik išrinktuosius, tikrai negalėtų nutikti man. Net nežinojau, koks tas kelias iki scenos. Šiame amate esu todėl, kad mezgu su savimi neeilinį ryšį, jis daro mano gyvenimą prasmingu.
– Kaip tu priimi komentarus, ar blogi komentarai tave žeidžia?
– Skirtumas tame, kas tai sako. Kartais svarbu neskubėti karūnuoti tų didžiųjų kritikų, tikrai savyje mėgstu sutirštinti kitų nuomonę. Išsigydžiau tai, jog kiekvieno komentaro internete nebeimu į širdį, tačiau ir pati stengiuosi nebebūti tokiuose kontekstuose.
Aš suprantu, kad tokia mano dalia, su savo nuoširdžia kūryba aš atspindžiu visuomenės nuotaikas. Kai buvau televizijoje, labai jaučiau, kaip nervinau vyresnės kartos moteris, nes drįsau išreikšti save. Tai yra kita nuoširdumo pusė, už kurią kartais turiu susimokėti.
Dėl to reikia išmokti pasirūpinti savimi, brėžti ribas, atsisakau kartais kur nors nueiti ar nusifotografuoti, gal net pasirodau arogantiška.
– Ar tu manai, jog tai yra arogancija?
– Manau, kad tas ribų brėžimas gali atrodyti kaip arogancija. Man labai nepatinka, kai minioje mane paima kažkas už rankos ir prašo nuotraukos. Aš visada prieš „Galima asmenukę“, sakau: „Labas, kuo tu vardu“.
Žinau, kad galėčiau praleisti šią dalį, nusifotografuoti ir gyventi toliau, bet negaliu. Užsiimu maža edukacija apie tai, kad žmonės iš ekranų, iš dainų, iš koncertų yra pirmiausia žmonės.
Kai dainavau „Dainų šventėje“, mane parodė LRT, tapau sekundės kadru. Kitą dieną ėjau Trakų gatve, mane susistabdė moteris ir pasakė: „Vakar dainavot taip gražiai, bet jau buvote tokia nesusitvarkiusi, net nepasidažėte“.
Yra žmonių, kurie eina į sceną norėdami būti matomais, gal jie maitinasi tuo, bet man taip nėra. Etiketes užsidedu, kad žmonėms būtų lengviau suprasti, bet viduje jų nesinešioju.
Kartą su manimi nusifotografavo žmonės ir net nepamatė, kad aš verkiu. Aš stovėjau ir galvojau – kam man to reikia.
– Ar tavo klausytojai verkia su tavimi?
– Taip, visko būna, kartais, atrodo, net nesupranti, kaip tai veikia. Dabar filharmonijoje per garso patikrą man gana sunkiai sekėsi prisijaukinti fortepijoną, nes dažniausiai groju elektroniniu.
Garsistas man sako: tu pagrok, aš įrašysiu, atsisėsk į salę ir paklausyk. Vidury dienos atsisėdau Filharmonijoje į 18 eilę, jis įjungė mano įrašą ir aš akimirksniu pradėjau verkti. Verkti ir juoktis. Man iš šono išgirsti savo pačios balsą buvo visiškai nauja patirtis, galėjau patirti, apie ką yra tas mano kūrinys.
Dar man Dievas davė žemą tembrą, man atrodo, kad jis veikia atpalaiduojančiai, guodžiančiai, nekelia įtampos, ramina. Esu dėkinga už šią dovaną.
– Ar ruošiesi pokalbiams nuo scenos?
– Kartais, kai būna labai solidus koncertas, tai pagalvoju, ką reikėtų pasakyti, užsirašau raktinius žodžius. Pavyzdžiui, kai koncertavau vasario 16-ąją, tą dieną mirė A. Navalnas, visi buvome labai stipriai sukrėsti, tai įvyko repetuojant. Atsiminiau L. Donskį: „Laisvė yra egzaminas“. Tą ir užsirašiau.
Parengė Emilija Balcerytė
